Europos Sąjunga neturi bendro unifikuoto mokesčių politikos modelio, todėl kiekviena valstybė narė formuoja savo mokesčių politiką. Tačiau valstybės turi atsižvelgti į ES direktyvas ir kitus mokesčius reglamentuojančius dokumentus, kadangi skirtingos apmokestinimo sistemos sukuria fiskalines kliūtis bendros rinkos funkcionavimui. Dėl ypatingos ES sąrangos Bendrijos teisės poveikis nacionalinei teisei gali pasireikšti įvairiai: unifikacija, harmonizacija ir koordinacija. Tiesioginių mokesčių srityje tinkamiausias reguliavimo būdas – harmonizacija, vykdoma direktyvų pagrindu, bei ją skatinančios ir lydinčios koordinacinės priemonės. Artimiausias ir pagrindinis tikslas tiesioginių mokesčių harmonizavimo procese – dvigubo apmokestinimo išvengimas, nors teoriniame lygmenyje keliami glaudesnio valstybių narių mokestinių sistemų suderinimo siekiai. Realių rezultatų tiesioginio apmokestinimo harmonizavimo srityje buvo pasiekta tik po ilgų diskusijų ir daugybės Europos Komisijos bandymų. Kai kuriuos postulatus suformavo ETT savo sprendimuose, o šie buvo išplėtoti į bendro pobūdžio įpareigojimus valstybėms narėms. Pozityvaus reguliavimo taisyklės šioje srityje apsiriboja šiais įpareigojimais valstybėms narėms: neapmokestinti kitos valstybės motininėms bendrovėms išmokamų dividendų, netaikyti išskaičiuojamo mokesčio palūkanų ir autorinių atlyginimų mokėjimams tarp skirtingų valstybių asocijuotų įmonių, neapmokestinti įmonių reorganizavimo, turto perleidimo, keitimosi akcijomis... [toliau žr. visą tekstą] / Integration of the European Union (EU) does not cover unification of direct taxation through the Member States. Therefore, each Member State runs its own taxation model. Nevertheless, due to the fiscal obstacles being construed in the light of Common Market the Member States are to take account of directives and other legal acts. Concerning specific institutional organization of the European Community as international body one should perceive, that Community legislation may affect national systems in three ways: by unification, harmonization and coordination. The second one is chosen for attainment of the consistency of direct taxation in the EU (coordination shouldn‘t be excluded either). The proximate and basic aim for this way of implementation is to be regarded as avoidance of double taxation in the international scene, though, it is not always so in the working practice of Community institutions (where it seems to be greater objectives leading to unification). After long-drawn discussions some significant results in the field of the harmonization of direct taxation were finally achieved, namely these: the Member States were obliged to retain from withholding taxes on distributed profits and on payments of interests and royalties under certain conditions; also transactions of mergers, divisions, transfers of assets and exchanges of shares concerning companies of different Member States were relieved from any taxes; Member States were required to make interests payers in... [to full text]

Valstybių teisių perėmimo ir pareigos atlyginti tarptautiniu pažeidimu padarytą žalą tema yra aktuali Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms dėl to, kad pastaruoju metu itin aktyviai Lietuva pradėjo reikalauti Rusijos Federacijos atlyginti tarptautiniais pažeidimais, įvykdytais SSRS, padarytą žalą. Šios žalos Rusijos Federacija atlyginti nesiima, motyvuodama tuo, kad Rusijos Federacija yra skirtingas subjektas nuo SSRS, ir, esą, tokia padėtis ją atleidžia nuo atsakomybės bei iš jos išplaukiančių pareigų. Valstybių pareigos atlyginti tarptautiniu pažeidimu padarytą žalą klausimas valstybių teisių perėmimo kontekste taip pat nėra nei reguliuojamas universalių tarptautinių dokumentų, nei gausiai pagrįstas vieninga tarptautine praktika, nei išsamiai nagrinėtas tarptautinės teisės doktrinoje. Dėl šios priežasties būtina išnagrinėti tiek tarp valstybių susiklosčiusią praktiką, tarptautinius teisinius santykius, kylančius tiek atskirai valstybių teisių perėmimo bei tarptautinio pažeidimo atveju, tiek situacijos, kuriomis šie du institutai sprendžiami drauge. Tad šio tiriamojo darbo tikslas – atskirai išnagrinėti ir aptarti valstybių teisių perėmimo bei atsakomybės už tarptautinius teisės pažeidimus praktiką ir teisinį reguliavimą, kartu doktrinos pateikiamas išvadas; taip pat atskleisti, kokios taisyklės taikomos šiuo metu valstybių atsakomybei už tarptautinės teisės pažeidimus valstybių teisių perėmimo kontekste. Šio tikslo siekiama įgyvendinant konkrečius uždavinius: išnagrinėti... [toliau žr. visą tekstą] / The subject of state succession and obligation to make reparation for the injury caused by internationally wrongful act is a matter of great relevance to Lithuania and other Baltic states because recently Lithuania began to require from Russian Federation to make reparation for the internationally wrongful acts committed by the USSR very actively. Russian Federation refuses to make reparation motivating that Russian Federation is a separate subject from USSR and that this is the reason why it is not responsible for the wrongful acts committed by the USSR. The question of the obligation to make reparation in the context of state succession is not under regulation of universal treaties, nor multiplicitly founded on judicial practice, also is not a subject of wide analysis in doctrinal level. That is why it is necessary to analyze practice of the states, international relations, arising in the area of state succession and internationally wrongful acts as well as the situations were these two institutes are to be dealt together. Therefore the aim of this master’s work is to analyze and discuss the cases and legal regulation as well as the doctrinal conclusions on state succession and obligation to make reparation; also to reveal the rules which are applied on the state responsibility in the context of state succession. This aim is to be pursued through particular tasks: to analyze the concept, scope, variants of state succession, to describe internationally wrongful act, it’s... [to full text]

Europos Sąjunga (toliau ES) 1999 m. pradėjo kurti bendrą ES imigracijos politiką. ES valstybės narės paskelbė siekį sukurti bendrą „laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę“, kurioje laisvo judėjimo teise galėtų naudotis ne tik ES piliečiai, bet ir visi ES teisėtai gyvenantys asmenys. Tačiau šis ambicingas siekis tapo dideliu iššūkiu tiek ES valstybėms narėms, tiek procesą koordinuojančioms ES institucijoms. Per beveik dešimt bendros ES imigracijos politikos formavimo metų teisėtos imigracijos srityje buvo priimti vos keturi ES valstybėse narėse bendras teisės normas įtvirtinantys teisės aktai. Toks deklaruojamų tikslų (bendra visapusiška ES politika) ir pasiekimų (4 teisės aktai) neatitikimas skatina ieškoti bendros ES politikos teisėtos imigracijos srityje išliekančio riboto bendrumo priežasčių. Šio darbo tikslas yra nustatyti bendros ES imigracijos politikos teisėtos imigracijos srityje kūrimą labiausiai ribojančius institucinius veiksnius. Kaip tyrimo teorinis pagrindas naudojama institucionalizmo paradigmai priskiriama George Tsebelio sukonstruota „veto žaidėjų“ teorija. Anot šios teorijos, politikos pokyčiai (arba priešingai, jų nebuvimas) priklauso nuo veikėjų, kurie turi veto teisę, priimant sprendimus minėtos politikos srityje, skaičiaus ir preferencijų. Teigiama, kad kuo daugiau tokių „veto žaidėjų“ ir kuo jų preferencijos skirtingesnės, tuo mažesnė politikos pokyčių tikimybė. Remiantis veto žaidėjų teorija, darbe iškeliamos ir tikrinamos dvi hipotezės: 1) Ribotą... [toliau žr. visą tekstą] / In the last decades international migration has become one of the most salient issues on the European Union (EU) policy agenda. Increasing numbers of immigrants have challenged the capabilities of the Member states to implement effective national immigration policies. Therefore in 1999 the Member states began to develop a common EU immigration policy. However, after almost ten years a progress achieved in this field remains very limited. Especially difficult is to reach an agreement on a common policy in the field of the legal immigration. This paper by employing an institutional approach seeks to find out the most important factors restraining the shaping of common EU legal immigration policy. Veto players theory created by George Tsebelis is used as the theoretical background of the research. This theory explains how different institutional settings influence policy stability. According to the theory the most important feature of political institutions is veto players, i.e. decision makers whose agreement is required for the change of policy. The main argument of the veto players theory is that the higher number of veto players and the greater distances among their preferences lead to a higher level of policy stability. Following this theoretical framework the paper tests two hypotheses. After the first one the limited common EU immigration policy is a result of the high number of veto players in the immigration field. After the second one the limited common EU immigration... [to full text]

Šiame darbe nagrinėjama, ką ES užsienio ir saugumo politikoje reiškia politinės valios argumentas, kokiomis aplinkybėmis jis paprastai naudojamas ir kaip galėtų būti interpretuojamas. Aiškinamasi, kodėl ES valstybės narės bendrai priėmusios strategijas su konkrečiais tikslais, vėliau nesiima jų įgyvendinimo. Pateikiama BUSP raidos ir esamos padėties apžvalga, vidinių procesų analizė; nagrinėjama politinės valios samprata ir galimos jos interpretacijos. Analizuojant ES tarptautines sutartis, ekonominius statistinius duomenis, atskirų ES valstybių narių užsienio politikos prioritetus ir dvišalių santykių raidą, aiškinamasi, kodėl ES deklaruota politika konkrečiais atvejais nebuvo sėkmingai įgyvendinta ir kokį ryšį su tuo turi politinės valios argumentas. / Incapability of the EU to act unanimously in the field of foreign and security policy and efficiently participate in resolution of international issues is very often justified by insufficient political will of the EU member states. Non-existence of the image of EU as international player raises issues concerned with capability of this organization to be a subject of international law, raises doubts as for its reliability as much as it concerns other players of international relations. Political will should be understood as a degree of determination of political leaders to seek for and put into practice a certain type of policy. However, when lack of political will is used to justify inaction, the reasons for that lie much deeper. The problem considered in this paper sounds as follows: although the EU member-states declare particular goals of foreign policy, however they do not take any measures to implement them while justifying themselves by lack of political will or determination. The purpose of this paper is to investigate what the argument of political will means in the context of EU foreign and security policy, what circumstances it is used at and what could be possible interpretations of it. It is asserted that the lack of political will in the EU foreign and security policy conceals the differences of member states’ national interests that cause the lack of political will of entire EU as well as create a gap between the goals declared in the CFSP and actual decisions... [to full text]

Paprotys - vienas reikšmingiausių ir seniausių teisės šaltinių. Kartu, nepaisant egzistuojančių priešingų nuomonių, tai vienas reikšmingiausių tarptautinės teisės šaltinių. Tarptautinį paprotį sudaro du elementai: 1. objektyvus - valstybių praktika, kuri turi atitikti bendrumo, vieningumo, nuoseklumo, trukmės reikalavimus; 2. subjektyvus - atitinkamos praktikos pripažinimas teisiškai privaloma. Abu minėti elementai yra reikšmingi ir būtini paprotinės normos susiformavimui. Kartu tarptautinis paprotys yra glaudžiai susijęs su "pastovaus prieštarautojo", "greito" papročio bei jus cogens normų doktrinomis. Pažymėtina, jog, nepaisant egzistuojančių kodifikavimo tendencijų, tarptautinis paprotys išlieka reikšmingu tarptautinės teisės šaltiniu. / Custom is one of the oldest and widely recognized legal sources. In addition, despite existing different approaches, custom is considered to be one of the most significant legal sources of international law. International custom consists of two elements: 1. objective - state practice, which must also fulfill the requirements of consistency, repetition, duration and generality; 2. subjective - the recognition of certain practice as legally binding. Both above mentioned elements are of significant importance in the formation of customary rule. International custom is also closely related to the doctrines of "persistent objector", "instant" custom and jus cogens norms. Finally, it must be noticed that, despite the existing codification tendencies, international custom still remains a very important source of international law.

Šio magistro darbo tikslas buvo įvertinus iki šiol formuotą bendrąją ES energetikos politiką, išanalizuoti pagrindinių jai įtaką darančių veikėjų pozicijas, išskiriant jų interesus ir įvertinant teikiamus prioritetus. Buvo užsibrėžti keli uždaviniai – nustatyti, kokie veiksniai ir sąlygos skatina ar stabdo bendrosios energetikos politikos integraciją ES, taip pat išanalizuoti, kokios kliūtys labiausiai trukdo sukurti pilnavertę ES bendrąją energetikos politiką. Analizei buvo pasirinkta liberaliojo tarpvyriausybiškumo teorija, kuri akcentuoja valstybinių interesų, kurie darbe vertinami kaip itin reikšmingi energetikos politikai, svarbą integracijos procesui. Be to, teorijoje išskiriama integracijos pasiūla ir paklausa padeda veiksmingai įvertinti skirtingų interesų reikšmę energetikos politikos integracijos procesui. ES valstybės narės yra svarbiausios energetikos politikos dalyvės, siekiančios išlaikyti šią kompetenciją savo rankose ir siejančios energetiką su išorės politika. Tai viena iš pagrindinių kliūčių siekiant perkelti energetikos politiką į supranacionalinį lygį, kadangi tai iš dalies reikštų ir užsienio politikos vykdymo perkėlimą į ES lygmenį. Atlikta analizė parodė, kad formaliai visos valstybės narės pritaria bendrosios energetikos politikos tikslams, tačiau savo veiksmais prieštarauja oficialiosioms pozicijoms. Tai iliustruoja Vokietijos partnerystė „Nordstream“ projekte, taip pat Prancūzijos ir Ispanijos vyriausybių protekcionistiniai veiksmai, trukdant į... [toliau žr. visą tekstą] / Aim of the Master thesis was to evaluate EU energy policy that was implemented up to the present time and to analyze the positions of the main EU energy policy actors, discerning their interests and priorities given to the specific aspects of energy sector. The task set was to determine the factors and conditions that influence the harmonization of economic policy in the EU. Furthermore, to evaluate which of these factors accelerate and which block the integration of common EU energy policy. Liberal intergovernmentalism (LI) approach was chosen for the analysis. As LI supposes, interests of member states are most important in the context of the common energy policy. Member states keep the right of decision for this politics in their competence, as it is concerned with foreign policy of each country. The analysis shows that formally all member states agree with the main principles of EU energy policy. On the other hand most of their actions do not match the official rhetoric. The examples provided in the thesis concerned equivocal position of Germany due to the natural gas pipeline in the Baltic sea, also protectionism of French and Spanish governments and their unwillingness to admit the foreign capital in the national energy sector. Therefore it was concluded that national interests still have priority against the European policies. National governments experience pressure from two other groups of actors that are important in the course of the formulation of national... [to full text]

Šiame darbe nagrinėjami Europos Sąjungos ir Turkijos debatai žmogaus teisių tema. Pasitelkus „kalbinių žaidimų“ idėją, kai kalbos aktai prilyginami ėjimui šachmatų lentoje ar sprendimo priėmimui Žaidimų teorijose, analizuojama diskusija, kurioje išskiriamos dvi smulkesnės temos – žodžio laisvės problemos Turkijoje ir religinių mažumų teisės. Darbe nuosekliai išdėstoma, jog Turkijos identitetas yra dvilypis, jis padalintas į kemalistiškąjį bei islamistiškąjį. Tai lemia debatų pobūdį, nes Europos Sąjunga diskutuoja ne su vieninga Turkija, o su kemalistais arba islamistais. Remiantis „kalbinių žaidimų“ prieiga, nustatatoma, kokios taisyklės būdingos Europos Sąjungos ir Turkijojs debatams žodžio laisvės ir religinių mažumų teisių temomis, įvertinama Europos Sąjungos ir Turkijos „kalbinio žaidimo“ būklė, atsakoma į klausimą, ar žaidimas apskritai vyksta, ir jeigu taip, tai kas lemia debatų dalyvių pozicijas, kokius vaidmenis (draugo-priešo ir pan.) jie skiria vieni kitiems. / The paper is devoted to analyze European Union and Turkey debates on human rights. Here the debates are perceived as the scene where both sides put their arguments, positions, values, express intensions. This helps to find out the main reason, why discussion on human rights between European Union and Turkey isn‘t as fluent as it could be. Debates are analyzed in so called “language games” perspective, which means, that all argumentation here is equated to the move making in the game theory. Going along game theory lines, here we make a presumption, that states as international actors are rational, but their identity and interests are not static. Taking into account ideas of Alexander Wendt, identity and interests are presupposed to be a product of mutual states interaction. Interaction in the paper by itself is supposed to be a game, where the biggest stress is put on rules – knowing the rules of the game, it‘s possible to understand state intentions and identity elements. In the paper main theme of human rights is parted into two sections that deal with freedom of speech and religious minorities rights. It is supposed that the first topic is debated between European Union and Turkey‘s Kemalist establishment, and the second – between Union and proislamic movements in Turkey. Such move is made because of the ambivalent Turkish identity. After the First World War established Turkish state, soon it turned into a radical modernization and westernization. This led to the... [to full text]

At the outset, it has to be noticed that crimes against international law are committed by men, not by abstract entities, and international law will achieve its goals only if those responsible for crimes will be brought to justice. The principle of individual criminal responsibility of Heads’ of State for crimes against humanity, genocide, war crimes and torture (elaborated in the Nuremberg Charter) is part of customary international law. The principle is embodied in the resolutions of the UN General Assembly – Principles of Law Recognized in the Charter of the Nuremberg Tribunal and the Judgment of the Tribunal (1950); international treaties – Convention for the Prevention and Punishment of the Crime of Genocide (1948), Geneva Conventions (1949), Convention against Torture and Other cruel, inhuman or degrading treatment or punishment (1984), Rome Statute of the International Criminal Court (1998); other international instruments – UN Draft Code of Crimes against the Peace and Security of Mankind (1996), Statute of the International Criminal Tribunal for the former Yugoslavia (1993) (also clarified in the proceedings brought before the former Yugoslavian leader S. Milosevic) and Rwanda (1994); decisions of national courts – the UK House of Lords decisions in the Pinochet case (1998 -1999); extradition requests sent and honoured by executive officials – Belgium international arrest warrant for H. Habre (2005) and African Union requests; state proposals for international... [to full text]

This master’s final thesis is purposive to analyze the doctrine of direct effect of Community law, which is enlarged in the practice of the European Court of Justice. There are discussed the stages of the formation of the current doctrine identifying the concrete premises, which have been determined the enlargement of the principle of direct effect on the various sorts of forms of Community law. The main attention goes to the question of the direct effect of directives verifying the correctness of the position of the European Court of Justice not to recognize the horizontal direct effect of directives.In other hand, it is strived to verify the whole doctrine of direct effect in order to check the ability to use even the principle of supremacy of the Community law discussing the question of the collision between national and Community law.

Prevencinė savigyna laikoma teisėta pagal tarptautinę teisę tik tada, kai jos panaudojimą sankcionuoja Jungtinių Tautų Saugumo Taryba. Darbe bandoma įrodyti, kad Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, dėl bendro sutarimo tarp jos nuolatinių narių nebuvimo ir veto teisės dažno naudojimo, prevencinės savigynos panaudojimą sankcionuoja itin retai. Kyla problema – dėl Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos neefektyvumo sankcionuojant prevencinės savigynos naudojimą, valstybės prevencinę savigyną įgyvendina pačios, tuo pažeisdamos vieną pagrindinių tarptautinės teisės principų – jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principą. Šita „patinė situacija“ paskatino kai kurias didžiąsias valstybes (Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nuolatines nares), ignoruojant tarptautinę teisę, savo karinėse doktrinose numatyti vienašališką prevencinės savigynos naudojimo galimybę. Susidariusi situacija reikalauja spręsti šią problemą arba legalizuojant prevencinės savigynos naudojimą, arba ieškant būdų kaip priversti Saugumo Tarybą vykdyti savo pirminį uždavinį – palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą. Darbo tikslas – atskleisti valstybių prevencinės savigynos naudojimo problematiką, akcentuojant Vidurio Rytų regioną. Tikslui pasiekti formuluojami uždaviniai: 1. Aptarti jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principo sampratą, šio principo įtvirtinimą šiuolaikinėje teisėje bei jo išimtis. 2. Išanalizuoti valstybių savigynos rūšis bei rasti lietuviškus atitikmenis valstybių savigynos rūšių - preemptive ir preventive... [toliau žr. visą tekstą] / The paper attempts to prove that the United Nations Security Council (UNSC) due to the absence of mutual agreement between its permanent members and frequent usage of veto right, sanctions the usage of preventive self-defence notably rarely. The problem then occurs: because of the ineffectiveness of the UNSC in sanctioning the usage of preventive self-defence, the states implement the preventive self-defence by themselves, in this way violating one of the main international law principles – refraining from threatening or using force principle. This situation encouraged some big states (permanent members of the UNSC) to foresee the possibility to use unilateral preventive self-defence in their military doctrines in this way ignoring international law. The current situation requires dealing with this issue either legalizing the usage of preventive self-defence or searching for the ways how to force the UNSC to implement its primary task – to maintain international peace and security. The goal of the paper – to reveal the issues of the states’ usage of preventive self-defence emphasizing the Middle East region. The following objectives have been formulated for achieving the goal: 1. To discuss the concept of refraining from threatening or using force principle, the consolidation of this principle in contemporary law as well as analysis of exceptions. 2. To analyze the types of states’ self-defence and find Lithuanian equivalents to English terms of states’ self-defence types:... [to full text]