SANTRAUKA Sandra Sušinskytė Rytų kovos menai, kaip kūno lavinimo ir sąmonės disciplinavimo mokykla ir jos ypatumai Lietuvoje. Magistro darbas. Magistro darbe yra suformuluotos Lietuvos Rytų kovos menų mokyklų veiklos, jų efektyvumo ir atitikmens užsibrėžtiems edukaciniams tikslams problemos. Išanalizuota ir susisteminta įvairi lietuvių ir užsienio autorių literatūra Rytų kovos menų filosofijos aspektais. Atlikta anketinė Rytų kovos menų mokytojų ir mokinių (12 – 13 metų amžiaus) apklausa Lietuvoje. Siekta ištirti Rytų kovos menų mokytojų požiūrį į Rytų kovos menų mokyklas Lietuvoje ir jų metodologiją, ištirti jų teorinį darbą treniruočių metu: pokalbius su moksleiviais apie Dzen filosofiją ir jos reikšmę kovos menams, pastangas atkreipti moksleivių dėmesį į šią filosofiją bei nustatyti, kaip tai keičia moksleivių asmenybę. Išsiaiškinta, kad Rytų kovos menų mokyklos yra reikalingos ir svarbios šiuolaikinėje visuomenėje, nes sąmonės disciplinavimas dermėje su kūno lavinimu užtikrina aktyvios veiklos efektyvumą. Pirmą kartą Lietuvoje ištirti Rytų kovų menai edukologiniu aspektu. Darbo įžvalgos yra reikšmingos rekonstruojant Rytų kovų menų šiuolaikiniame pasaulyje ir Lietuvoje vaizdą, o, taip pat, Rytų kovos menų tematikoje stiprinant tarpdisciplinius ryšius (sportas, religija, filosofija, pedagogika). Patvirtinta autorės suformuluota mokslinio tyrimo hipotezė, kad Rytų kovos menai – tai tinkamas būdas siekiant užtikrinti moksleivių asmens darną, skatinti jų moralinį sąmoningumą... [toliau žr. visą tekstą] / SUMMARY Sandra Sušinskytė Exercising Body and Disciplining Consciousness in Oriental School of Martial Arts and Its Peculiarities in Lithuania Master’s degree work The problems of Oriental martial arts schools operation, efficiency and fulfilment of their educational objectives in Lithuania are framed in this thesis. Firstly, various Lithuanian and foreign literature on Oriental martial arts’ philosophy analysed and systematized. Secondly, a martial arts’ teacher and student survey has been carried out to see teachers’ attitude to martial arts schools in Lithuania and their methodology, examine their theoretical work during lessons: discussions with students about Zen philosophy and its meaning for martial arts, effort to get students’ attention on this topic, and to determine the effect of this effort on young personalities. The work discovered that there is a need for martial arts schools in modern Lithuania, for the reason that disciplining consciousness together with bodily workout ensures efficiency of activities. It is the first time that Oriental martial arts have been researched from an educational perspective. This thesis puts significant influence to reconstructing the model of Oriental martial arts in modern society, as well as reinforcing interdisciplinary connections (between sports, religion, philosophy, and pedagogy). The author’s hypothesis has been confirmed: body exercising and consciousness disciplining Oriental martial arts are appropriate means to ensure... [to full text]

Darbe pristatoma žinojimo augimo problema mokslo filosofijoje, pasirinkus Lakatoso ir Kuhno diskusiją šiuo klausimu. Lakatosas yra vienas iš žymiausių falsifikacionistų, labai prisidėjęs prie Popperio teorijų falsifikavimo metodologijos tobulinimo. Žinojimo augimas yra pagrindinė falsifikacionizmo koncepcija. Falsifikacija Kuhnui yra nepriimtina. Įvykus mokslo revoliucijai, senas žinojimas atmetamas. Nauja paradigma kaupia naują žinojimą. / The discussion between Lakatos and Kuhn is chosen to represent the growth of knowledge in philosophy of science. Lakatos is one of the best-known falsificationists, he improved Popper's methodology of falsification. The growth of knowledge is a key concept in falsificationism. Kuhn did not reject the growth of knowledge, but he had different approach to it. During scientific revolution old knowledge is abolished. There is no continuity from the old paradigm to the new one.

Santrauka Filosofinis konsultavimas: pro et contra Šiame darbe pristatomas šiuolaikinės filosofinės praktikos diskursas, nagrinėjant vieną kontraversiškiausių šio diskurso dalių – asmeninį filosofinį konsultavimą, kuris susilaukia nevienareikšmio įvertinimo. Asmeninis filosofinis konsultavimas, viena vertus, sutinkamas kaip senų filosofinių tradicijų sugrįžimas, steigiantis turiningą prieigą egzistencinėms kasdienio gyvenimo problemoms spręsti, kita vertus, sutinkamas kaip „sofistikos sugrįžimas“ ar psichinio gydymo surogatas, kuris veikiau yra psichoterapinių prieigų papildas, o ne savarankiška filosofinė praktika. Filosofiškumo paieškas asmeniniame filosofiniame konsultavime apsunkina faktas, jog nemažai filosofijos kaip terapijos idėją perėmė ir savo konsultacinėje praktikoje pritaikė praktikuojantys psichologai. Šios idėjos aptinkamos humanistinės pakraipos psichologijoje, Logoterapijoje, Egzistencinėje terapijoje. Todėl dažnai sunku atrasti, kur baigiasi filosofija ir prasideda psichologija. Kritiškai rekonstruojant pagrindinius asmeninio filosofinio konsultavimo diskurso tekstus, diskurso klasika tapusią rinktinę „Essays on Philosophical Counseling“, Peterio Raabes monografiją „Philosophical Counseling: Theory and Practice“, S.C. Shuster „Philosophical Practice: An Alternative to Counseling and Psichotherapy“, darbe yra teigiama, kad asmeninio filosofinio konsultavimo legitimacijos problema sutampa su filosofijos ribų klausimu, nes šio ginčo specifiką nulemia skirtingos... [toliau žr. visą tekstą] / Summary Philosophical counseling: pro et contra This work presents a discourse on contemporary philosophical practice. It examines one of the most controversial aspects of the discourse; one which has been subject to varying assessments – philosophical counseling. Philosophical counseling, on the one hand, is sometimes regarded as the rebirth of an ancient philosophical tradition that attempts a purposeful approach to resolving the existential problems of daily life; but it is also regarded as "a return of sophistry" or a surrogate for psychological therapy – some see it more as a supplement to psychotherapy than as an independent philosophical practice. The search for what makes philosophical counseling philosophical is complicated by the fact that a significant part of the idea of philosophy as therapy has been taken over and applied by practicing psychologists. This idea is encountered in the humanist strand of psychology, in logotherapy, and in existential therapy, thus making the task of tracing the boundary line between philosophy and psychology more difficult. Through a critical reconstruction of the principal texts of the discourse on philosophical counselling – the classic anthology on the discourse, Essays on Philosophical Counseling; Peter Raabe's monograph, Philosophical Counseling: Theory and Practice; and S.C. Shuster's Philosophical Practice: An Alternative to Counseling and Psichotherapy – this work makes the claim that the problem of the legitimation of... [to full text]

In der Diplomarbeit wird die Interpretation der poetischen Sprache in der Philosophie von F. Nietzsche und M. Heidegger und die Voraussetzungen der poetischen Ausdrucksweise in der Philosophie der beiden Denker untersucht. Das Schaffen und das Leben werden von Nietzsche als eine unteilbare Ganzheit verstanden. Da die wissenschaftliche Methode vom wirklichen Leben weit entfernt ist, fällt die Wahl des Philosophen auf die Sprache der Poesie und Aphorismen. F. Nietzsche ist als erster Philologe bekannt, der das Nachdenken über die Aufgabe der Philosophie mit der gründlichen sprachlichen Reflexion verbunden hatte. Die Nietzsches Philosophie befindet sich an der Grenze zwischen der traditionellen Philosophie und der Poesie. In meiner Diplomarbeit habe ich versucht, die Parallelen in der Denkweise Nietzsches und Hölderlins aufzuzeigen. Die beiden Schöpfer sind sich durch das Interesse für griechische Ursprünge nahe. Sowohl in der Poesie von F. Hölderlin, als auch in der Philosophie von F. Nietzsche hört man den Nachhall von Dionysos-Bacchanalien. Ich habe mir zur Aufgabe gesetzt, den Dualismus von Dionysischen und Apollonischen Anfängen aufzuzeigen, der zur Tragödie führt. Desweiteren habe ich versucht, Nietzsches Einfluss auf die Heideggers Philosophie auszuweisen. Der Mensch muss sich in die Sprache einhören, weil die Sprache „das Haus des Seins“ ist – so ist die Hauptidee der Philosophie von Heidegger. Damit wird nicht die Alltagssprache, sondern werden die Worte gemeint, die... [to full text]

The idea to analyse Soviet intellectuals appeared while considering the history of Sąjūdis and the reestablishment of Lithuanian independence. The intellectuals, who shared nationalist and public ideas, consolidated on June 3, 1988 and mobilized all Lithuanian society, had to base their activities on social relations, values and certain attitudes, which existed and evolutionized in one or another form during the whole period of annexation. The aim of this thesis is to examine the features of informal groups of Lithuanian intellectuals and the development of the philosophical thought in informal and official environment in the period of 1956-1988. The novelty of the dissertation is the fact that the intellectuals and their activities during the Soviet times are not viewed individually but by the dynamics of their created groups, which operated both in informal and official sphere, and had the features of primary and secondary groups. It was easy to notice and emphasize the peculiarities of alternative collective identity formation. Besides, the described manifestation of philosophical consciousness and philosophical research are provided as an alternative to the Soviet regime for the first time in the Lithuanian historiography. In addition, the research seeks to describe the social, professional, intellectual and theoretical activities of the same social layer. Other researchers should also be interested in the dimension of citizenship and of informal intellectual groups... [to full text] / Idėja tyrinėti sovietmečio intelektualus kilo žvelgiant į Sąjūdžio ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo istoriją. Lietuvoje. Tautiškai, pilietiškai nusiteikę inteligentai, intelektualai, susivieniję 1988 birželio 3 d. ir gana greitai mobilizavę visą to meto Lietuvos visuomenę, turėjo remtis socialiniais ryšiais, vertybėmis bei atitinkamomis nuostatomis, kurios vienokia ar kitokia forma egzistavo ir evoliucionavo per visą aneksijos laikotarpį. Šio darbo tikslas – ištirti sovietų Lietuvos intelektualų neformalių grupių veikimo bruožus ir filosofinės minties raidą neformalioje ir oficialioje erdvėje 1956-88 m. Šio darbo naujumas yra tai, kad į intelektualus ir jų veiklą sovietmečiu žiūrima ne individualiai, bet per jų sukurtų neformalių grupių, kurios veikė tiek neformalioje, tiek oficialioje erdvėje, ir turėjo tiek pirminės, tiek antrinės grupės bruožus, dinamiką. Šituo keliu einant buvo labai lengvai pastebėti ir plačiau artikuliuoti alternatyvios kolektyvinės tapatybės formavimosi ypatumai. Taip pat aprašyti filosofinės sąmonės apraiškos ir filosofiniai tyrimai pirmąkart lietuviškoje istoriografijoje pateikiami kaip alternatyva sovietiniam režimui. Nauja yra tai, kad tyrime siekta aprėpti intelektualų tiek socialinę, profesinę, tiek intelektinę, teorinę veiklą. Taip pat turėtų kitus tyrinėtojus sudominti šio darbo autoriaus pastebėta ir plačiau analizuota neformalių intelektualų grupių pilietiškumo dimensija ir gyvenimo šalia sistemos elgsenos modelis.

In recent years, philosophy of history has somewhat outgrown the two fields of interests often prescribed to that branch of philosophy: historiosophy and historics. Ordinarily, this outgrowth is inspired by efforts to reflect new forms of historiography (such as microhistory or history of daily life). However, such a move is also employed in attempting to explain non-professional, pre-theoretical or even pre-thematic relation to historical past. A daily historical consciousness – a notion that has became possible only in the latest philosophy of history – is investigated here as a phenomenon of tradition. As is the case with all concepts, sense of the concept of tradition is flexible, given its history, development and future tendencies. In view of the usage of the word “tradition” in contemporary practical and theoretical contexts, it is clear that this concept enjoys few open means of further development. It can be radicalized, i.e., made into a fetish or almost into a slogan; on the contrary, it can be demonized. It can also be seen as the name of a phenomenon experienced in all lives, irrespective of the time and culture in which they are lived. Of course, levels and intensities of these experiences are different. In all senses, the term tradition denotes a human way to understand a social dimension of time, and to act in that time. From the philosophical point of view, tradition is an aspect of the intersubjectivity of consciousness, and as such possesses its own... [to full text] / Disertacijoje analizuojama tradicija kaip istorijos filosofijos problema. Disertacijos tikslas – ištirti tradicijos dinamiką kaip savitą laiko patirtį, parodant tradicijos sąvokos vietą ir jos produktyvumą šiuolaikinėje istorijos filosofijoje. Teorinis disertacijos pagrindas – fenomenologijos ir naratologijos sankirta, kuri pastaruosius kelis dešimtmečius formuojasi kaip atskira kultūros reiškinių apmąstymo metodika. Tradicijos tema istorijos filosofijoje plėtojama lygiagrečiai su doktrinomis, analizuojančiomis daugiasluoksnio, skirtingų tankių ir ritmų istorinio laiko patirtis. Fenomenologijoje ši tema atsiranda kaip intersubjektyvios laiko patirties apmąstymų tęsinys, naratologijoje – kaip pasakojimo situacijos ir dinamiškos pasakojimo struktūros analizės tąsa. Taigi naratyvo teorija, kaip ir fenomenologinė intersubjektyvumo teorija, įgalina tirti daugumą klausimų, susijusių su tradicijos fenomenu: istorinio laiko patirčių modusus, kolektyvinės atminties, naratyvinės tapatybės formavimosi klausimus. Pirmojoje bei antrojoje disertacijos dalyse parodoma tradicijos sąvokos raida istorijos filosofijos kontekste bei paaiškinamos prielaidos tradicijos kaip filosofinės problemos atsiradimui naratologijoje bei fenomenologijoje. Trečiojoje dalyje, remiantis abiejų krypčių teiginiais bei konceptais, ištiriami svarbiausi tradicijos kaip istorinio laiko patirties struktūriniai aspektai. Paskutinėje disertacijos dalyje analizuojamos tradicijos temos plėtojimo praktiniuose ir teoriniuose... [toliau žr. visą tekstą]

Disertacijoje analizuojama tradicija kaip istorijos filosofijos problema. Disertacijos tikslas – ištirti tradicijos dinamiką kaip savitą laiko patirtį, parodant tradicijos sąvokos vietą ir jos produktyvumą šiuolaikinėje istorijos filosofijoje. Teorinis disertacijos pagrindas – fenomenologijos ir naratologijos sankirta, kuri pastaruosius kelis dešimtmečius formuojasi kaip atskira kultūros reiškinių apmąstymo metodika. Tradicijos tema istorijos filosofijoje plėtojama lygiagrečiai su doktrinomis, analizuojančiomis daugiasluoksnio, skirtingų tankių ir ritmų istorinio laiko patirtis. Fenomenologijoje ši tema atsiranda kaip intersubjektyvios laiko patirties apmąstymų tęsinys, naratologijoje – kaip pasakojimo situacijos ir dinamiškos pasakojimo struktūros analizės tąsa. Taigi naratyvo teorija, kaip ir fenomenologinė intersubjektyvumo teorija, įgalina tirti daugumą klausimų, susijusių su tradicijos fenomenu: istorinio laiko patirčių modusus, kolektyvinės atminties, naratyvinės tapatybės formavimosi klausimus. Pirmojoje bei antrojoje disertacijos dalyse parodoma tradicijos sąvokos raida istorijos filosofijos kontekste bei paaiškinamos prielaidos tradicijos kaip filosofinės problemos atsiradimui naratologijoje bei fenomenologijoje. Trečiojoje dalyje, remiantis abiejų krypčių teiginiais bei konceptais, ištiriami svarbiausi tradicijos kaip istorinio laiko patirties struktūriniai aspektai. Paskutinėje disertacijos dalyje analizuojamos tradicijos temos plėtojimo praktiniuose ir teoriniuose... [toliau žr. visą tekstą] / In recent years, philosophy of history has somewhat outgrown the two fields of interests often prescribed to that branch of philosophy: historiosophy and historics. Ordinarily, this outgrowth is inspired by efforts to reflect new forms of historiography (such as microhistory or history of daily life). However, such a move is also employed in attempting to explain non-professional, pre-theoretical or even pre-thematic relation to historical past. A daily historical consciousness – a notion that has became possible only in the latest philosophy of history – is investigated here as a phenomenon of tradition. As is the case with all concepts, sense of the concept of tradition is flexible, given its history, development and future tendencies. In view of the usage of the word “tradition” in contemporary practical and theoretical contexts, it is clear that this concept enjoys few open means of further development. It can be radicalized, i.e., made into a fetish or almost into a slogan; on the contrary, it can be demonized. It can also be seen as the name of a phenomenon experienced in all lives, irrespective of the time and culture in which they are lived. Of course, levels and intensities of these experiences are different. In all senses, the term tradition denotes a human way to understand a social dimension of time, and to act in that time. From the philosophical point of view, tradition is an aspect of the intersubjectivity of consciousness, and as such possesses its own... [to full text]

Disertacijos tyrimo objektas yra estetikos sampratos transformacijos problema kontinentinėje XX amžiaus Vakarų filosofijoje. Šiuolaikiniame mąstyme susiduriame su būtinybe peržiūrėti modernistinę estetikos sampratą, nes tampa vis labiau akivaizdu, kad ja vadovaujantis neįmanoma paaiškinti subjektyvios meno patirties keliu prieinamos išskirtinių būties tiesų atverties. Dėl šios priežasties šiuolaikinėje filosofijoje kvestionuojamas pats „estetikos“ terminas, argumentuojant, kad estetika, arba meno filosofija, turėtų ne nustatyti meno kūrinio vertinimo kriterijus, bet kelti sau tikslą mąstyti dėka tų prieštaravimų, kurie neišvengiamai lydi meno patirtį. Disertacijoje estetikos sampratos transformacija analizuojama nagrinėjant italų filosofo Benedetto Croce‘s estetiką ir vokiečių mąstytojo Hanso Georgo Gadamerio meno filosofiją. Teigiama, kad Croce ir Gadameris, nesutikdami su Kanto filosofijos įtakoje susiformavusia subjektyvistine modernistinės estetikos samprata, skirtingais būdais įrodo, jog meno patirties keliu pasiekiami tokie bendražmogiški patyrimo aspektai, kurie niekaip kitaip nėra prieinami. Parodoma, kad Croce‘s filosofijoje prie modernistinės estetikos sampratos transformacijos priartėjama pamatiniu pažinimu įvardinus ne jusles ir ne protą, bet kūrybinę intuiciją. Konstatuojama, kad Gadameris savo hermeneutikoje transformuoja subjektyvistinę modernistinės estetikos sampratą į meno filosofiją, meno kūriniui suteikdamas ontologinį statusą ir iškeldamas meno... [toliau žr. visą tekstą] / The object of the dissertation is the problem of the transformation of the concept of aesthetics in Western continental philosophy of the 20th century. In contemporary thought the need to review the modernist concept of aesthetics becomes more and more evident as on the basis of this concept it is impossible to explain how revelation of unique metaphysical truths is attained by way of subjective experience of art. For this reason, in contemporary philosophy the very term of “aesthetics” is questioned, arguing that aesthetics or the philosophy of art, instead of establishing the criteria of judgement of an artwork, should rather aim at thought due to the controversies and paradoxes inevitably surrounding the experience of art. In the dissertation the transformation of the concept of aesthetics is analysed by examining the aesthetics of the Italian philosopher Benedetto Croce and the philosophy of art of the German thinker Hans Georg Gadamer. The study argues that by opposing the subjectivist concept of modernist aesthetics formed under the influence of Kant, Croce and Gadamer prove, in different ways, that the way of the experience of art allows to attain the aspects of common human experience that are unattainable in any other way. The research demonstrates that in Croce’s philosophy the transformation of the modernist concept of aesthetics is approached by choosing creative intuition, rather than senses or reason, as a fundamental way of knowing. The dissertation states... [to full text]

The object of the dissertation is the problem of the transformation of the concept of aesthetics in Western continental philosophy of the 20th century. In contemporary thought the need to review the modernist concept of aesthetics becomes more and more evident as on the basis of this concept it is impossible to explain how revelation of unique metaphysical truths is attained by way of subjective experience of art. For this reason, in contemporary philosophy the very term of “aesthetics” is questioned, arguing that aesthetics or the philosophy of art, instead of establishing the criteria of judgement of an artwork, should rather aim at thought due to the controversies and paradoxes inevitably surrounding the experience of art. In the dissertation the transformation of the concept of aesthetics is analysed by examining the aesthetics of the Italian philosopher Benedetto Croce and the philosophy of art of the German thinker Hans Georg Gadamer. The study argues that by opposing the subjectivist concept of modernist aesthetics formed under the influence of Kant, Croce and Gadamer prove, in different ways, that the way of the experience of art allows to attain the aspects of common human experience that are unattainable in any other way. The research demonstrates that in Croce’s philosophy the transformation of the modernist concept of aesthetics is approached by choosing creative intuition, rather than senses or reason, as a fundamental way of knowing. The dissertation states... [to full text] / Disertacijos tyrimo objektas yra estetikos sampratos transformacijos problema kontinentinėje XX amžiaus Vakarų filosofijoje. Šiuolaikiniame mąstyme susiduriame su būtinybe peržiūrėti modernistinę estetikos sampratą, nes tampa vis labiau akivaizdu, kad ja vadovaujantis neįmanoma paaiškinti subjektyvios meno patirties keliu prieinamos išskirtinių būties tiesų atverties. Dėl šios priežasties šiuolaikinėje filosofijoje kvestionuojamas pats „estetikos“ terminas, argumentuojant, kad estetika, arba meno filosofija, turėtų ne nustatyti meno kūrinio vertinimo kriterijus, bet kelti sau tikslą mąstyti dėka tų prieštaravimų, kurie neišvengiamai lydi meno patirtį. Disertacijoje estetikos sampratos transformacija analizuojama nagrinėjant italų filosofo Benedetto Croce‘s estetiką ir vokiečių mąstytojo Hanso Georgo Gadamerio meno filosofiją. Teigiama, kad Croce ir Gadameris, nesutikdami su Kanto filosofijos įtakoje susiformavusia subjektyvistine modernistinės estetikos samprata, skirtingais būdais įrodo, jog meno patirties keliu pasiekiami tokie bendražmogiški patyrimo aspektai, kurie niekaip kitaip nėra prieinami. Parodoma, kad Croce‘s filosofijoje prie modernistinės estetikos sampratos transformacijos priartėjama pamatiniu pažinimu įvardinus ne jusles ir ne protą, bet kūrybinę intuiciją. Konstatuojama, kad Gadameris savo hermeneutikoje transformuoja subjektyvistinę modernistinės estetikos sampratą į meno filosofiją, meno kūriniui suteikdamas ontologinį statusą ir iškeldamas meno... [toliau žr. visą tekstą]

The dissertation treats Plato’s early philosophy which, unfortunately, till now didn’t receive due attention in Lithuanian scholarship. From the nineteenth century a belief dominates among scholars that so-called “theory of ideas” is a foundation of Platonic philosophy and that ethical, epistemological and ontological issues are considered on the basis of this “theory”; although the latter was explicitly formulated only in the dialogues of the middle period, scholars believe that even doctrines which took shape in the “Socratic” dialogues presupposes the assertion of the existence of “pure forms”. In the dissertation this stereotype is discarded and, following Vlastos’ ideas, an alternative perspective of the interpretation of dialogues is proposed. In this case, the originality of Platonic philosophy is related with a specific methodic of the philosophical investigation, not with certain general “idealistic system”. First of all, we focus on the method of elenchus which Vlastos describes as a device (constantly used by Socrates, the main character of the dialogues) to refute interlocutor’s primary thesis, demonstrating its inconsistency with his other beliefs. However, from the point of view of logic, this method isn’t unproblematic: according to Vlastos, elenchus does not confine strictly to the refutation and can provide positive results, but it is evident that the value of its results depends on the veracity of its premises (because elenchus is deductive reasoning)... [to full text] / Disertacijoje nagrinėjama ankstyvoji Platono filosofija, kuriai lietuviškoje mokslinėje literatūroje iki šiol, deja, nebuvo skiriamas deramas dėmesys. Nuo pat devynioliktojo šimtmečio dominuoja nuomonė, jog platoniškosios filosofijos pagrindas yra vadinamoji „idėjų teorija“, kuria remiantis sprendžiamos etinės, epistemologinės bei ontologinės problemos; nors pati ši „teorija“ susiformuoja tik viduriniojo laikotarpio dialoguose, yra manoma, jog jau „sokratiniame“ laikotarpyje išsikristalizuojančios etinės doktrinos suponuoja „grynųjų pavidalų“ egzistavimo teigimą. Disertacijoje šis stereotipas yra atmetamas ir, vadovaujantis Gregory Vlastoso idėjomis, pasiūloma alternatyvi dialogų interpretavimo perspektyva. Šiuo atveju platoniškosios filosofijos originalumas siejamas ne su tam tikra bendra „idealistine sistema“, bet būtent su specifine filosofinio tyrimo metodika. Pirmiausiai dėmesys sutelkiamas ties elenktikos metodu, kurį Vlastosas apibūdina kaip Sokrato (pagrindinio dialogų veikėjo) dažnai naudojamą priemonę nuneigti pašnekovo pradinę tezę, įrodant jos nesuderinamumą su kitomis pašnekovo išsakytomis nuomonėmis. Visgi logikos požiūriu elenktikos metodas nėra neproblemiškas: anot Vlastoso, elenktika neapsiriboja vien tik nuneigimu ir gali teikti pozityvių rezultatų, tačiau akivaizdu, kad jos kaip deduktyvaus metodo rezultatų vertė priklauso nuo prielaidų teisingumo, o Sokratas nenurodo aiškaus jų pasirinkimo kriterijaus. Tad nenuostabu, kad kai kuriais atvejais elenktika... [toliau žr. visą tekstą]