Šiame darbe aptariamas nekilnojamųjų kultūros vertybių (sutr. NKV) valdytojų vaidmuo Lietuvos kultūros paveldo apsaugos sistemoje (nuo 1990 m.). Jie yra itin svarbūs jos dalyviai. Pagrindinė valdytojų pareiga yra rūpintis NKV išsaugojimu ir būti atsakingiems už jų išlikimą. Darbe detalizuotos atskiros temos dalys: NKV valdytojo traktavimas galiojančiuose teisės aktuose (įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose) ir jo dalyvavimas praktiniame paveldosaugos lygmenyje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, radikaliai pasikeitė nuosavybės santykiai. Daugelis NKV tapo privačia nuosavybe. Įgyvendinant dalinę restituciją, nemažai sakralinio paveldo objektų sugrąžinta teisėtiems savininkams - religinėms bendrijoms. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatyta, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Pagrindiniuose su NKV apsauga ir valdymu susijusiuose teisės aktuose yra nustatytos valdytojo teisės ir pareigos, sureguliuoti jo ir valstybės teisiniai santykiai, numatyti nuosavybės valdymo, naudojimo ir disponavimo ja ypatumai. Kritiniu atveju valstybė galinti pasinaudoti NKV priverstinio išpirkimo teise ar paimti ją visuomenės poreikiams. Valdytojams turi būti išmokamos trijų rūšių kompensacijos, su jais sudaromos apsaugos sutartys, nustatančios abipusius įsipareigojimus. Deja, ne viskas vyksta taip sklandžiai kaip kad norėtųsi. Iki šiol stringa kompensavimo valdytojams mechanizmas, nėra realizuojamos įstatymų... [toliau žr. visą tekstą] / This work discusses the role of managers (owners) of cultural heritage objects in the Cultural Heritage Protection System of Lithuania (since 1990). The main duty of managers (owners) is to take care of the preservation of an objects of cultural heritage and to be responsible for their survival. The work is divided into two parts: one of them – the treatment of the Manager (Owner) in law and the other – his presence in the practical level of the cultural heritage protection. There were radical changes of ownership after Lithuania regained its independence. Many of the cultural heritage objects became the private property. According to the partial restitution many objects of the sacral heritage were returned to the lawful owners – religious sodalities. The Constitution of the Republic of Lithuania assigns that the historical, archaeological and cultural objects of State importance shall belong by the right of exclusive ownership to the Republic of Lithuania. The main legal acts which concern the cultural heritage protection and its keeping rules determine the rights and duties of manager (owner), regulate legal relations between manager (owner) and State and cover the peculiarities of property‘s keeping, usage and disposal. At the critical point the State can use the right to redeem the cultural heritage object from manager (owner) compulsively or take it for public needs in accordance with the procedure laid down by laws. The managers (owners) have right to get compensation... [to full text]

Kultūros paveldo kontrolė 1990 – 2006 m. Mokslinės studijos „Kultūros paveldo kontrolė 1990 – 2006 m.“ darbo objektas yra kultūros paveldo kontrolė – viena iš trijų pagrindinių (kurias be kontrolės sudaro apskaita ir paveldotvarka) kultūros paveldo išsaugojimo funkcijų. Pagrindinis darbo tikslas yra ištirti ir išanalizuoti kultūros paveldo kontrolės funkcijos raidą nuo 1990 m., pažymint pagrindines kiekvieno laikotarpio problemas ir specifiškumą. Šis darbas yra pirmasis mėginimas apžvelgti kultūros paveldo kontrolės funkciją orientuojantis į centrines šalies kultūros paveldo valdžios institucijas. Bendrais bruožais apibūdinant darbą reikia išskirti, jog iš kultūrinio sąjūdžio gimusi Kultūros paveldo inspekcija kontroliavo pagrindinius to meto paveldosaugos procesus, o jos įkūrimas akivaizdus paminklosaugos sampratoje įvykusio lūžio pagal vakarų Europos nuostatas etapas. Priėmus Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą, kultūros paveldo kontrolės funkciją perima KVAD su apsaugos kontrolės tarnyba, tačiau 1997 m. mėginant gerinti nepalankią kontrolės būklę, įsteigiamas Urbanistikos ir kultūrinio kraštovaizdžio skyrius, kas neigiamai atsiliepė į nagrinėjamos funkcijos administravimą. Tuo tarpu 2005 m. KPD įkurtas naujas kontrolės skyrius, šiandien derinantis veiklą su Departamento teritoriniais padaliniais ir 2003 m. įkurtas Policijos departamento Kultūros ir meno vertybių vagysčių tyrimo poskyris, kuris atsakingas už nusikaltimus kultūros ir meno vertybėms, leidžią... [toliau žr. visą tekstą] / Cultural Heritage Control in 1990 – 2006 An object of the scientific study “Cultural Heritage Control 1990 – 2006” lies in a control of cultural heritage which is an essential of three functions for the preservation of the cultural heritage. The point of the work is to examine and analyze the development of control function of the cultural heritage from 1990 focusing on the main problems and particularities of each period. This study reviews the control function of the cultural heritage orienting towards the central ruling institutions of the cultural heritage. Worth to mention that an Inspection of cultural heritage has originated from the cultural movement and supervised the main process of heritage of that time. It was legislated a preservation act of real cultural values, and the Department of Preservation of Cultural Values (DPCV) took over a control function of the cultural heritage. Yet in 1997, to improve negative state of control there was founded a Department of cultural townscape, however it influenced the administration of analyzing function negatively. Whereas in 2005 a new control department of Cultural heritage has been established. Presently it coordinates a work with territorial subdivisions of the Department. In 2003 a subdivision for researching stolen cultural and art values near the Police department has been established. It was responsible for the prevention of crimes of cultural and art values. Thus a conclusion should be drawn that an efficiency of... [to full text]

Magistro darbo objektas – vaizdo ir garso dokumentų paveldo apsauga instituciniu aspektu ir organizaciniu požiūriu. Darbo tikslas – nustatyti bendruosius audiovizualinio paveldo bruožus ir ištirti jo apsaugą instituciniu ir organizaciniu aspektu, pagrindžiančiu ilgalaikės Lietuvos audiovizualinio paveldo apsaugos strategijos būtinybę. Pagrindiniai darbo uždaviniai: nustatyti ir išanalizuoti audiovizualinio paveldo išliekamąją vertę; ištirti, koks yra vaizdo ir garso archyvo vaidmuo bibliotekų, muziejų ir tradicinių archyvų kontekste; nustatyti, vaizdo ir garso dokumentų paveldo apsaugos sąsajas su Lietuvos archyvų sistema; išnagrinėti organizacinį apsaugos aspektą. Naudojantis bendramoksliniais (aprašomuoju, lyginamuoju, analitiniu), taip pat sisteminės dokumentų analizės ir anketavimo metodu, prieita prie šių išvadų ir rekomendacijų: vaizdo ir garso dokumentinį paveldą galima įvardinti bendra viso kultūros paveldo dalimi, tačiau jo išsaugojimo ir naudojimo sferose egzistuojančių problemų sprendimui reikalingi specifiniai, o ne iš kitų sričių perimami sprendimai; vaizdo ir garso dokumentiniam paveldui yra būdingos kultūrinė, mokslinė, meninė, istorinė bei kitos, prasmės ir kokybės aspektus išryškinančios vertės; šiandieninėje aplinkoje aktualiausios yra kultūrinė ir socialinė vaizdo ir garso dokumentinio paveldo vertės; komunikacijos kontekste televizijas, radijas ir kinas atitinka informacijos perdavimo kanalus, o vaizdo ir garso įrašai patenka į „medijų“ sąvoką, visa tai... [toliau žr. visą tekstą] / The object of the master’s work – protection of sound and moving image institutional aspect, from the organisational point of view. The goal of this paper is to determine common characteristics of audiovisual heritage and to examine the organizational and institutional aspect of its protection, in such a way motivating the importance for the necessity of long-term preservation strategy of Lithuanian audiovisual heritage. The main tasks of research are: to determine and analyze the values of audiovisual heritage and reasons for its preservation; to find out its relation with the communication process and communication science; to investigate the role of an audiovisual archive in the context of libraries, museums and traditional archives; to determinate the relation between traditional Lithuanian archival system and sound and moving image documental heritage; to explore the organizational aspect of preservation. Sound and moving image documental heritage should be recognized as part of our cultural heritage and as the most characteristic heritage of the 20th century. It is important to realize that we can’t simply adopt the knowledge accumulated by museums, archives or libraries in the field of preservation, but we have to develop new solutions, suitable for audiovisual material preservation. The common values for sound and moving image documental heritage are cultural, scientific, artistic, historical and other values, which stresses quality and meaning aspects of said... [to full text]

Išaugęs visuomenės vaidmuo paveldosaugoje paskatino ieškoti būdų ir metodų, kurių pagalba būtų nustatytas ir vystomas ryšys, realizuojantis valstybės strategijos saugoti kultūros paveldą ir visuomenės poreikio jį pažinti, patenkinimą. Šiame kontekste išryškėja komunikacijos reikšmė paveldosaugoje ir jos paslauga – viešieji ryšiai, aktualizuojantys išorinę komunikaciją ir įgyvendinantys anksčiau įvardintą tikslą. Nors viešieji ryšiai sėkmingai taikomi daugelyje veiklos sričių, tačiau jų atsiradimas ir veikimas Lietuvos paveldosaugoje yra pradinėse stadijose, todėl reikalingas išsamus jų tyrimas. Magistro darbo tikslas – išsiaiškinti komunikacijos reikšmės suvokimą ir aktualizavimą Lietuvos kultūros paveldosaugoje, išryškinant viešųjų ryšių veiklos metodų taikymo atvejus ir galimybes. Šiam tikslui pasiekti keliami tokie uždaviniai: 1. Nustatyti bei įvertinti komunikacijos reikšmę šiuolaikinėje paveldosaugoje ir viešųjų ryšių veiklos metodų taikymo paveldosaugos veikloje teorines galimybes; 2. Įvertinti komunikacijos reikšmės suvokimą ir aktualizavimą Lietuvos kultūros paveldo politiką reglamentuojančiuose strateginiuose dokumentuose; 3. Išanalizuoti ir įvertinti praktikoje taikomus viešųjų ryšių metodus paveldosaugoje ir jų efektyvumą. Magistro darbo tyrimo objektas – viešųjų ryšių metodai, taikytini pristatant Lietuvos nekilnojamąjį kultūros paveldą visuomenei. Tyrimo metodai. Komunikacijos reikšmė šiuolaikinėje paveldosaugoje, viešųjų ryšių metodų taikymo paveldosaugoje... [toliau žr. visą tekstą] / The aim of master’s thesis – to identify the importance of communication in Lithuania’s cultural heritage conservation, highlighting public relations’ methods and their opportunities. The following tasks to reach the aim are: 1.To identify the importance of communication in modern cultural heritage conservation; 2.To identify the use and theoretic opportunities of public relations’ method in cultural heritage conservation; 3.To value communication’s importance and actuality in the main strategic documents of Lithuanian cultural heritage conservation policy; 4.To analyze and value the public relations’ methods that are applied in practice and their efficiency. The object of research – public relations’ methods, that are applied in order to spread information of Lithuania’s immovable cultural heritage to society. Analysis methods of the official documents, historical, comparative, descriptive, empiricial and sociological analysis methods were used in order to reach the aim and tasks of master’s thesis. As a result, it can be claimed, firstly, the importance of communication in cultural heritage conservation is associated with to two things – the role of society in cultural heritage conservation is increased, also, the meaning of information society is appeared. It means, that society need to get enough information to recognize and interpret its cultural heritage. So, there should be found a solution that will satisfy both – government’s, that is interested to preserve cultural... [to full text]

Šiandien ypatingai sunkiai rasime žmogaus nepaliestą, nepakeistą gamtos paveldą, nepaisant to, į gamtos elementus žiūrima kitaip nei į kultūros paveldą . Identifikuojant vietas tiek su kultūrinėmis, tiek su gamtinėmis vertėmis, suteikiant joms teikti tolygų dėmesį, turime eiti link labiau integruotos saugomų teritorijų sampratos, tokios kaip kultūriniai kraštovaizdžiai. Šiame darbe teigiama, jog šio poreikio patenkinimas galimas per kultūrinio kraštovaizdžio apsaugos įtvirtinimą. Politinis ir mokslinis kraštovaizdžių lygmens apsaugos svarbos pripažinimas rekalauja naujų planavimo priemonių, kurios būtų susijusios su platesniais teritoriniais dariniais, krašto teritorijomis, neapsiribojant vien tik specifinėmis vietomis. Kultūros ir gamtos paveldas kultūrinės aplinkos prasme nagrinėjami jų teritoriniame kontekste ar aplinkoje. Todėl praktinė šio paveldo apsauga įtraukia ne tik paveldosaugininkus bet ir jų kolegas regioninio/ teritorinio vystymosi, miestų planavimo ir aplinkosaugos sistemoje. Šios idėjos pradėjo formuotis XX a. pradžioje, moderniosios paminklosaugos formavimosi lopšyje, kur, Heimatschutz judėjimo dėka, iškilo žmogaus sukurtų ir gamtinių vietų reikšmė, kas suvokiama kaip esminiai regioninio identiteto elementai. Tačiau tik po 50-ies metų ši svarba buvo pripažinta teisiškai ir praktiškai. Tenka pastebėti, kad per Austrijos okupuotos Lenkijos dalį Galiciją, šios idėjos pasiekė ir dabartinės Lietuvos teritoriją- Vilniaus kraštą, tačiau nepaliko didesnio pėdsako... [toliau žr. visą tekstą] / It is hard to find today‘s human untouched, unchanged natural heritage, nevertheless we treet cultural heritage differently. Identifying places with both cultural and natural values, giving them equal attention, we are going to to more integrated approache of protected territories, as cultural landscapes. This work speeks about the satisfaction of this demand trought the fixation of cultural landscapes protection. Political and scholarly acceptance of landscape level protection claim for new planning means, which wood be related with broader territorial formations, land territories, not restricted of specific places. Cultural and natural heritage in the sense of cultural environment are explored in their trritorial context and environment. For this reason, practical site of such protection includes not only heritage management specialist, but also their colleagues in the system of regional/ territorial development, urban planning and environmental management. New ideas of heritage management give rise at first in the beginning of XX century in the context of modern conservation doctrine development. Through Heimatschutz movement arose the significance of places created by humans and nature, what is perceived as crucial element of regional identity. Just after 50 years this importance was accepted on the legal basis and in practice. It‘s important to note, that through Galicia, a Poland‘s part, occupied by Austria, those ideas reached territory of present Lithuanian country-... [to full text]

The object of the research is the process of patrimonialisation in the state heritage protection by converting cultural material remains into heritage. To reveal it, the aspect of assessing monuments of the past is referred to which is expressed when material remains are recognised as valuable and protected by the state. The present paper synthesizes the history of Soviet and post-Soviet heritage records referring more to the principle of values than institutional principle. The methods and principles of attributing values to the objects of cultural heritage during the processes of patrimolisation are described. As the result the pragmatic approach to the formation of monument lists possessing including both Soviet or Lithuanian nationalistic ideological approach features was stated, as well as links to the Western heritage protection theoretical thought were shown and formation principles of associative/symbolic, informational, esthetical and economic were described. After regaining of independence the bigger attention to older, pre-Soviet objects of heritage to ensure legitimation of statehood was traced, and the rise of new – social and economical – cultural heritage values is observed. / Disertacijos objektas yra verčių formavimo procesai valstybinėje paveldosaugoje įpaveldinant kultūros palikimą. Jam atskleisti remiamasi palikimo vertinimo aspektu, kuris atsispindi senieną pripažįstant vertinga ir saugoma valstybės. Disertacijoje nagrinėjama kultūros paveldo apskaita sovietinėje ir posovietinėje Lietuvoje remiantis ne instituciniu, o vertybiniu modeliu. Atskleidžiami įpaveldinimo procesų metu vystančio verčių priskyrimo kultūros palikimo objektams metodai ir principai. Darbe konstatuojamas sovietmečiu paminklų apskaitoje vyravęs pragmatinis – parodomasis verčių formavimo principas savyje turintis ir sovietinės, ir lietuviškosios nacionalistinės ideologijos aspektų, parodomos jo sąsajos su Vakarų paminklosauga, atskleidžiami asociatyvinių/simbolinių, informacinių, estetinių bei ekonominių verčių formavimo ypatumai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę stebimas paveldo objektų „senėjimas“ atsisakant „neseno“ sovietmečio palikimo prioritetą teikiant kuo senesniam paveldui siekiant legitimuoti Lietuvos valstybingumą, taip pat amžių sankirtoje konstatuojama naujų – socialinių ir ekonominių – paveldo verčių aktualizavimo pradžia.

Archeologinis paveldas sudaro subtilų, sunaikinimo grėsmėje esantį, baigtinį ir neatsinaujinantį kultūrinį klodą, todėl ieškoma įvairių prieigos taškų prie šio trapaus duomenų šaltinio apsaugos ir pristatymo, siekiant iki būtino minimumo apriboti intervencinius metodus naudojamus jo pažinimui ir įvertinimui bei žengiant link jo apsaugos in situ. Šiuolaikinė archeologinio paveldo valdymo koncepcija remiasi keturiais pagrindiniais teoriniais principais, kuriais deklaruojama, kad archeologinių ištekliai yra baigtinis, jautrus ir neatsinaujinantis kultūros turtas, įtakojamas jo paties reikšmingumo, reglamentuotas įstatymų bei esantis visuomenės interesų objektas. Šių faktų įsisavinimą didele dalimi įtakojo XX a. antros pusės ekologiniai judėjimai, kai aplinkosaugininkai įtvirtino suvokimą, kad nekontroliuojamas išteklių eksploatavimas gali turėti katastrofiškas pasekmes bei išaugęs gelbėjamosios archeologijos vaidmuo. Šio magistrinio darbo tikslas – atskleisti šiuolaikinę archeologinio paveldo valdymo koncepciją ir pasaulines jos tendencijas bei ištirti kaip šio proceso principai atsispindi Lietuvos archeologinio paveldo apsaugoje. Archeologinio paveldo valdymo procesą sudaro trys reikšmingiausi etapai: archeologinių išteklių identifikavimas, įvertinimas bei sprendimo dėl apsaugos būdo priėmimas, kurie remiasi dviem pagrindiniais principais: siekiu archeologinį paveldą išsaugoti in situ bei subalansavimo samprata: archeologinio paveldo integravimu į teritorijų planavimo... [toliau žr. visą tekstą] / Archeological heritage is dangered, finite and non-renewable resource. Therefore it has become clear that for a such sensible archaeological resources, archaeology needs new and different tools or approaches for minimizing destructive research methods and seeking preventive preservation. Contemporary archaeological heritage management conception is that new and mostly applicable approach of managing such resources. Active participation by the general public must form part of policies for the protection of the archaeological heritage. It is based on some core theoretical presumptions such as, that archaeological heritage is subject to assessment for its archaeological significance, governed by legislation and a matter of public concern. Archaeological heritage management process is composed of three core stages: identification, evaluation and decision-making of protection form, whiches relay on two important principals such as most of archaeological heritage must be preserve in situ and conception of sustainability. The main objective of this master degree thesis is to reveal contemporary archaeological heritage management conception and its universal tendencies and examine how these tendencies reflect in archeological heritage protection of Lithuania. In Lithuania archaeological heritage management only partly correspond to above-mentioned conception’s principals, despite that laws protecting cultural heritage are quite efective. One of reasons is the lack of systematic... [to full text]

Šio darbo objektas yra suinteresuotos visuomenės – kraštotyrinio sąjūdžio dalyvių ramuviečių ir žygeivių - paminklosauginės nuostatos bei praktikos sovietų Lietuvoje. Nagrinėjamas laikotarpis apima 7-9 dešimtmečius, kai Lietuvoje vyko kraštotyrinis – folklorinis sąjūdis: kūrėsi kraštotyros, žygeivių (turistų) klubai, pusiau legalūs inteligentų susibūrimai, balansavę ties sovietinės valdžios leistinumo riba, kurių patriotiškai nusiteikę nariai domėjosi savo krašto istorija, puoselėjo tautines tradicijas, rūpinosi tautos kultūros paminklų išsaugojimu ir tvarkymu. Darbo tikslas – atskleisti, kaip sovietmečiu suinteresuotos visuomenės istorinė atmintis bei kultūriniai tapatumai reiškėsi paveldo apsaugos srityje, išskirti pagrindinius, ryškiausius to meto visuomenės istorinės kultūros bruožus, jų tęstinumą ir kaitą šiandieninėje visuomenėje. Iškeltas darbo tikslas ir uždaviniai lėmė darbo struktūrą. Pirmame skyriuje aptariamos sovietų Lietuvos valdžios nuostatos praeities palikimo, istorijos atžvilgiu, kėlusios visuomenės nepasitenkinimą. Užslėptas kultūrinis / politinis valdžios – visuomenės konfliktas pasireiškė etnokultūriniame – kraštotyriniame – folkloriniame sąjūdyje, kuris nagrinėjamas antrame skyriuje. Siekiama nustatyti pagrindines žygeivių ir ramuviečių elgsenas saugant kultūros palikimą ir kaip per šias elgsenas pasireiškė požiūriai į tautos istoriją, jos herojus bei reikšmingiausius įvykius. Trečiame skyriuje apžvelgiamas tautinio atgimimo metu prasidėjęs tautos... [toliau žr. visą tekstą] / The conceptions, that have influenced during the soviet period (and still are influencing) appreciation, recognition and usage of the heritage are analyzed in this essey. The main purpose of this research work is reconstructing popular images of national history in the ethnocultural movement which had taken place in Lithunia approximately from 7‘th to 9‘th decay. To be more exact, the question under discussion is heritage presservation activities of turist clubs, called ,,žygeiviai“ and etnographic club ,,ramuviečiai“.The resource used for this essey (mostly commemorations of members who participated in the mentioned clubs) records information about motives, purposes and means of heritage conservation movement. These commemorations reveals that the strongest influence on the heritage presservation activities of ,,žygeiviai“ and ,,ramuviečiai“ had the dominant and rooted nationalistic ideology and nationalistic historical narrative which was absorbed by Lithuanian society from the first Republic of Lithuania (1918-1940). It must be mentioned, that this nationalistic ideology had an important role consolidating the people during the times when the soviet invaders and their collaborators tried to erase or change the historic memory of the nation in creating the new soviet identification. However, the nationalistic ideology was rather conservative, rigid and selective or in other words – mono-perspective. Therefore the heritage preserved by ,,žygeiviai“ ir ,,ramuviečiai“ was... [to full text]

Idėja pradėti rengti Europos paveldo dienas gimė Prancūzijoje 1984 metais. Jos iniciatorius – Prancūzijos kultūros ministras Jack Lang. Per keletą metų šis renginys išplito po daugelį Europos šalių ir pasidarė toks populiarus, jog nuo 1991 metų Europos Tarybai inicijavus ir parėmus Europos Sąjungai visoje Europoje imta rengti Europos paveldo dienos. EPD renginiai skirti visuomenei, siekiant ją supažindinti su kultūros paveldu, parodyti tai, kas visuomenei neprieinama arba aktualizuoti vienokią ar kitokią kultūros paveldo sritį. Labiausiai, tikimąsi šia programa sudominti moksleivius ir paskatintii juos domėtis savo šalies kultūra, istorija. Ta proga Europos Taryba bendradarbiaudama su Katalonijos (Ispanija) kultūros paveldo specialistais nuo 1995 – ųjų rengia vaikų tarptautinį fotografijos konkursą “Kultūros paveldas fotografijoje”. Konkurse dalyvauti taip pat gali visos jaunimo grupės pateikusios europinį projektą, atitinkantį keliamus reikalavimus. Lietuva šiame tarptautiniame fotografijos konkurse dalyvauja nuo 1999 – ųjų metų jau aštuonerius metus. Išrinkti geriausieji darbai siunčiami į tarptautinį turą Ispanijoje, Barselonoje. Visos nugalėjusios fotografijos publikuojamos Europos Tarybos leidžiamame kataloge, kuris yra platinamas 50 valstybių. EPD atidarymo ceremonija sukviečia daug radijo ir televizijos kompanijų iš įvairių Europos šalių – geresnės reklamos turizmui negalima tikėtis. Tai yra įspūdingas lankytojų ir dalyvių skaičiumi renginys. Besidomintys kultūros... [toliau žr. visą tekstą] / The French Minister of Culture suggested extending to a European level the “Monuments’ Open Doors” initiative launched in France in 1984. Several European countries, such as The Netherlands, Luxemburg, Malta, Belgium, the United Kingdom (Scotland) and Sweden soon set up similar events. In 1991, the Council of Europe officially launched the European Heritage Days (EHDs) with the support of the European Commission. In 1999, this initiative became a joint action of the Council of Europe and the European Commission. Throughout Europe, during the weekends of September, the European Heritage Days open the doors of numerous monuments and sites, many of them usually closed to the public, allowing Europe’s citizens to enjoy and learn about their shared cultural heritage and encouraging them to become actively involved in the safeguard and enhancement of this heritage for present and future generations. Today, the European Heritage Days can be considered an essential instrument for fostering a tangible experience of European culture and history in addition to raising the awareness of the public about the multiple values of our common heritage and the continuous need for its protection. All 49 States parties to the European Cultural Convention actively take part in the initiative and the number of annual visitors is now estimated to be around 20 million at more than 30,000 participating monuments and sites. The EHDs have succeeded in stimulating civil society’s participation, the... [to full text]

Darbe stengiamasi išsiaiškinti, kokiais būdais įvairios socialinės ir kultūrinės grupės vertina praeities reliktus. Postuluojant socialinio kultūros paveldo verčių konstravimo idėją tyrime bandoma per socialinių institutų genezę ir raidą išsiaiškinti priežastis, kodėl vieni žmonės kultūros paveldo vertę įžvelgia pačiame objekte, jo išvaizdoje ir fiziniame materialume, kiti, tuo tarpu, linkę manyti, kad paveldas yra tai, ką norime matyti paveldu? Kokios yra socialinės skirtys tarp „vidinių“ ir „išorinių“ paveldo verčių? Darbe aiškinamasi, kaip institucionalizuoti diskursai tampa paveldo verčių priežastimi ir sukelia įvairius nesutarimus ne tik tarp visuomenės ir paveldo specialistų, bet ir pačių profesionalų tarpe. Chronologiškai ir problemiškai tiriami keturi, iš esmės skirtingi, tačiau tuo pačiu ir tampriais poveikių ryšiais susiję santykiai su praeities reliktais: teisinis-administracinis, mokslinis, visuomeninis ir komercinis. Nuo XIX a. antros pusės Profesionalusis paveldo diskursas vienija administracinį-teisinį ir mokslinį santykius ir vis dar tebėra gyvybingas nacionalinių paveldosaugų lygmeniu. Tam įtakos turi ir šiame darbe atskleidžiamas konfrontatyvus oficialiosios paveldosaugos pobūdis. Kita vertus, komercinis santykis iliustruoja iš pirmo žvilgsnio priešingus postmodernios visuomenės poreikius. Geriau įsigilinus galima pastebėti, kad komercija sėkmingai interpretuoja oficialiosios paveldosaugos įprasmintas paveldo vertes, tik daro tai savais postmodernizmui... [toliau žr. visą tekstą] / This work intends to reveal the ways that social and cultural groups attribute various types of values to the objects remaining to us from the past. The research is based on the idea of social constructing and tries to dig in to the past of different social institutes in order to understand why some people admire the past relicts for its “internal” value and others do not. Work examines different discourses as a way’s of institutionalized thinking in M. Foucault’s sense and tries to reveal the reasons of today’s misunderstandings that a common among heritage professionals and society and even specialists themselves. The research chronologically and problematically analyzes four different and at the same moment interconnected approaches to the phenomena of cultural heritage: administrational, academic, societal and commercial. Analysis of those approaches suggests some insights on the origin of social factors of cultural heritage valuing. On the basis of Authorized Heritage Discourse the unity of administrational and scholar methods is still vital in national heritage protection systems and one of the objectives of this work was to examine the most common ways of different “innate” values getting into conflict. The research successfully illustrates how academic approach to the past influences heritage politics and what role it takes in value identification and legitimating the role of specialists. The transcendence of Modernity to Postmodernity simultaneously in society and in... [to full text]