Pagal Darbo kodekso 109 straipsnį terminuota darbo sutartis nuolatinio pobūdžio darbui atlikti gali būti sudaroma tik išimtiniais atvejais, nustatytais Darbo kodekso 109 straipsnio 2 dalyje. Sudaryti terminuotą darbo sutartį paprastai yra naudingiau darbdaviui, darbuotojo teisės ir interesai, esant terminuotai darbo sutarčiai, tampa labiau pažeidžiami. Viešąjį interesą daugiau atitinka darbuotojo ir darbdavio interesų pusiausvyrą užtikrinančios neterminuotos darbo sutartys, todėl kad nebūtų piktnaudžiaujama terminuotomis sutartimis, įstatymuose nustatyti tam tikri imperatyvieji reikalavimai. Šiame magistro darbe analizuojami terminuotų darbo sutarčių sudarymo, vykdymo bei nutraukimo ypatumai. Magistro darbą sudaro trys pagrindinės dalys. Pirmoje dalyje nagrinėjama bendrosios terminuotos darbo sutarties samprata, požymiai, prielaidos ir ribojimai. Antrojoje magistro darbo dalyje analizuojamas terminuotos darbo sutarties sudarymas, kai darbuotojas priimamas į naujai steigiamą darbo vietą. Atsižvelgiant į Darbo kodekso 109 straipsnio 2 dalies papildymus aptariamos terminuotos darbo sutarties prielaidos, termino nustatymo klausimai, akcentuojant maksimalią terminuotų darbo sutarčių trukmę ir termino nustatymo būdus apžvelgiamas terminuotos darbo sutarties vykdymas. Trečiojoje magistro darbo dalyje nagrinėjamas terminuotos darbo sutarties pasibaigimas. Šioje dalyje, visų pirma, analizuojamos termino pasibaigimo pagrindai, garantijos ir apribojimai bei teisinės terminuotos darbo... [toliau žr. visą tekstą] / The fixed-term employment contract of a permanent nature to do the job can be awarded only in exceptional circumstances set out in Article 109 of the Labour Code, Part 2. To create a fixed-term employment contract is generally beneficial to the employeror the employee's rights and interests under a fixed-term employment contract, it becomes more vulnerable. The public interest is more consistent with open-ended contracts so that were no misuse of fixed-term contracts with certain statutory requirements. This thesis analyzes the fixed-term contracts, performance and terminationfeatures. Master's thesis consists of three main parts. The first part deals with the general concept of fixed-term contract, signs, assumptions and limitations. The second part analyzes the fixed-term employment contract, the worker admitted to a newly set up job. In view of the Labour Code, Article 109 paragraph 2 additions to the contract in question termintuotos assumptions, the term of issues with emphasis on the maximum duration of fixed-term contracts and the term gives an overview of the methods of fixed-term contract. The third part deals with fixed-term contract ends. In this section, in particular, theanalysis of the expiry of the basics, warranties and limitations of the legaltermination of the contract term consequences.

Esant sparčiam rinkos ekonomikos vystymuisi, darbo santykių dinamiškumui bei kitiems faktoriams, reguliuojant darbo santykius, būtina derinti centralizuotą (valstybinį) ir sutartinį teisinį reguliavimą, kuris pasireiškia sudarant individualias ir kolektyvines sutartis. Nustatant kolektyvinės sutarties vietą darbo teisės šaltinių sistemoje (hierarchijoje),būtina įvertinti kolektyvinės sutarties teisinę prigimtį bei jos taikymo ribas. Kolektyvinė sutartis. Lietuvos darbo teisės doktrinoje pripažįstama norminiu susitarimu, kadangi ji yra nevienkartinio taikymo aktas, nustatantis bendrąsias visiems įmonės darbuotojams ir darbdaviui privalomas elgesio taisykles, kurių laikymosi ginčai sprendžiami teismo arba taikinimo tvarka. Darbo kodeksas kolektyvinės sutarties normatyvines nuostatas pripažįsta darbo teisės šaltiniu. Darbo kodeksas numato kelių lygių kolektyvinių sutarčių sudarymo galimybę – nacionalinės, šakos, teritorinės ir įmonės kolektyvinių sutarčių sudarymą. Sprendžiant skirtingo lygio kolektyvinių sutarčių nuostatų konkurencijos klausimą, turi būti taikomas in favorem (darbuotojui palankesnio teisinio režimo) principas, darbuotojui palankesnės sąlygas nustatanti taisyklė visada turės viršenybę, nepriklausomai nuo to, kokio lygio kolektyvinėje sutartyje ji įtvirtinta. Kyla nemažai diskusijų dėl tarptautinių kolektyvinių sutarčių teisinės prigimties bei sudarymo galimybių. Manytina, kad jos negali egzistuoti kaip visavertis norminis aktas dėl skirtingo kolektyvinių... [toliau žr. visą tekstą] / Regarding to the development of an economic structure, dynamic labour relations and other factors, while regulating labour relations it is necessary to combine State legal regulation with agreemental regulation, which is realized by making individual contracts and collective agreements. Trying to ascertain the place of a collective agreement in the system (hierarchy) of sources of the Labour Law, it is necessary to assess collective agreement‘s legal nature and the scope of application. Collective agreement in Lithuanian Labour Law doctrine is declared as a normative agreement, because it is an act of multiple application, establishing common rules for all the employees and employers of the enterprise. Collective agreement (its normative statutes) is declared as a source of Labour Law by Labour Code. A three-tier system of collective agreements is approved by the Labour Code – collective agreements at a national, sectorial and territory and enterprise levels. The rule of application of concurring statutes of different level collective agreements is based on applying in fvorem principle – a deviations to a worker‘s advantage is supreme, not a matter which level collective agreement it is approved in. A lot of discussions appear on the occasion of a legal nature and possibilities of drawing up international collective agreements. Therefore, an international collective agreement cannot exist as a full value normative act due to different regulations of collective agreements in... [to full text]

Darbas yra viena svarbiausių ekonominių ir socialinių asmens garantijų. Kiekvienos šiuolaikinės valstybės tikslas darbo teisės šakoje - nustatyti ir efektyviai taikyti tokias teisės normas, kurios užtikrintų darbuotojų saugumą, teisę į poilsį, laisvalaikį ir atostogas, teisingą apmokėjimą, socialinę apsaugą nedarbo atveju, suteiktų lygias galimybes darbui gauti, nepriklausomai nuo rasės, lyties, socialinės padėties ar kitų individualių, su darbo rezultatais nesusijusių savybių, griežtai apibrėžtų darbuotojo ir darbdavio pareigas bei teises, užkirstų kelią nelegaliam ir priverčiamajam darbui. Šių principų įgyvendinimą garantuoja Lietuvos Respublikos pagrindinis įstatymas (Lietuvos Respublikos Konstitucija), kurioje numatytas ir ja suteikiamų teisių apsaugos mechanizmas - asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Darbo ginčų nagrinėjimo institucijų sistemoje teismui skiriamas ypatingas vaidmuo, kadangi jo uždavinys yra suderinti individualius, grupinius ir visuomeninius interesus. Būtent dėl šios aplinkybės darbo byloms yra būdingi ir tam tikri jų nagrinėjimo ypatumai, kurie yra reglamentuoti Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso IV dalyje. Šie ypatumai yra susiję su darbo bylų teismingumu, nagrinėjimo dalyku, teisminio nagrinėjimo procedūromis bei teismo sprendimų vykdymu. Specialiosios darbo bylų nagrinėjimo taisyklės yra reglamentuotos ir kitų Europos Sąjungos valstybių teisės aktuose. Šiame darbe yra analizuojami ne... [toliau žr. visą tekstą] / Work is one of the most important economic and social guarantees of the person. The aim of every modern country in the branch of labour law is to set and effectively apply such rules of law, which ensured the safety of employees, the right to recreation, leisure and holiday, social security in case of unemployment, provided equal opportunities in receiving a job independent of race, gender, social status or other individual features not related to work results, strictly defined the duties and rights of the employer and the employee, prevented illegal and forced work. The implementation of these principles is guaranteed by the main law of the Republic of Lithuania (Constitution of the Republic of Lithuania), which envisages the mechanism for the protection of rights granted by it – the person whose constitutional rights or freedoms are violated shall have the right to apply to court. The system of labour dispute investigation gives a special role to court, as its objective is to reconcile individual, group and public interests. Namely due to this circumstance certain investigation particularities are characteristic of work case, which are regulated by Section IV of the Civil Code of the Republic of Lithuania. These particularities are related to jurisdiction of work cases, investigation object, court proceedings and execution of court decisions. Special rules for work case investigation are also regulated by the legal acts of other European Union states. The present paper... [to full text]

Darbe atskleidžiama kolektyvinių derybų samprata, principai ir reikšmė ir tarptautinės ir Europos bendrijos darbo teisės pagrindiniai teisės aktai šiais klausimais. Kolektyvinėmis derybomis yra ginami darbuotojų, kaip silpnesnės darbo santykių šalies, interesai, siekiama pagerinti darbo sąlygas ir socialines garantijas. Kolektyvinių derybų šalys yra darbdaviai, jų grupės arba organizacijos ir darbuotojų organizacijos arba jų atstovai. Labai svarbūs yra kolektyvinių derybų principai, ypatingai teisės jungtis į organizacijas ir vesti kolektyvines derybas. Kolektyvinės derybos yra labai svarbios norint išlaikyti darbo santykių stabilumą ir išspręsti kolektyvinius ginčus. Darbe ieškoma atsakymo, ar streikai yra vienintelis būdas patenkinti darbuotojų reikalavimus. Kolektyvinės derybos yra reglamentuojamos tarptautiniais teisės aktais, Europos bendrijos teisės aktais ir nacionalinais teisės aktais. Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) priimtos konvencijos ir rekomendacijos yra vienas iš svarbiausių šaltinių kolektyvinių derybų klausimais tarptautinėje teisėje. Šiose konvencijose įtvirtintos pagrindinės nuostatos ir kryptis minėtų derybų atžvilgiu. Kolektyvinės derybos Europos darbo teisėje yra įtvirtintos keliuose pagrindiniuose teisės aktuose. Europos socialinė chartija detaliai reglamentuoja valstybės pareigą skatinti kolektyvines derybas ir suteikia derybų šalims teisę jas vesti. Tiek tarptautiniai teisės aktai, tiek ir Europos bendrijos kuriama teisė šiuo klausimu įtvirtina... [toliau žr. visą tekstą] / The collective bargaining is necessary to protect the employee‘s, as a weeker part of labour relationships, interests and to make working conditions and social guarantees better. The parties of the collective bargaining are employers, their groups or organizations and employees‘ organizations or their representatives. The procedure of collective bargaining is regulated by national law, depending on each state conditions and expirience concerning collective bargaining. Very important are principles of collective bargaining, because collective bargaining are iniciated freely, voluntary and independent and about the content parties decide themselves without the intervention of the state. One of the most important principle is right to organise collective bargaining. This principle fixes employers and employees rights. Collective bargaining is very important to make labour relationships steady and to solve collective disputes. Collective bargaining is regulated bu international law, European community international law and national law. International labour organisation (ILO) adopted Conventions and recommendations are one of the most important source in International labour law concerning collective bargaining. In these conventions and recommendations are fixed most important provisions and and directions to the member states concerning above-mentioned bargaining. Lithuanian has ratified these Convenctions and must keep their provisions. The European law the most important is... [to full text]

Vienas teisės mokslo uždavinių yra teisės sisteminimas. Lietuvos darbo teisės mokslo sistemą sudaro sistema tarp savęs susijusių teisės normų, kurios sudaro bendrąją dalį, savarankiškas kolektyvinių ir individualių darbo santykių dalis, taip pat darbo teisės reguliuojami teisiniai santykiai, teisinės pažiūros ir teorijos, susijusios su darbo teise, darbo teisės šakos istorija ir kt. Darbo teisės mokslas Lietuvoje atsirado palyginti neseniai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1918 m., pasirodė pirmieji mokslininkų (Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto profesoriaus S. Beliackino, ekonomistų J. Bučo, J. Grabausko ir kt.) darbai, kuriuose šalia civilinės teisės, ekonomikos mokslų, dėmesys buvo skirtas ir darbo teisės klausimams nagrinėti. Darbo santykių reguliavimo teisinės minties raidą Lietuvoje pristabdė okupacija bei hitlerinės Vokietijos pradėtas pasaulinis karas. Pokario metais darbo santykių reguliavimas Lietuvoje prarado savarankiškumą – juos reguliavo Maskva, todėl galima teigti, kad šiuo laikotarpiu Lietuvos darbo teisės mokslas buvo identiškas visai tarybinei sistemai, nes kelti naujas idėjas buvo mažai galimybių. Žymiausi to laikotarpio darbo teisės mokslininkai – I. Nekrošius, V. Nekrašas, I. Moreinas, A. Dambrauskas, A. Sarpalius, G. Dambrauskienė, K. Keina, S. Černiauskas, V. Tiažkijus, J. Maculevičius. Darbo teisės mokslininkų veiklos rezultatas – 1972 m. parengtas LTSR darbo įstatymų kodeksas, 1978 ir 1988 m. – šio kodekso komentarai, išleisti... [toliau žr. visą tekstą] / One of the tasks of jurisprudence is the systematisation of law. The system of the Lithuanian labour jurisprudence institutes a system of interrelated legal norms which institute the common part, separate parts of collective and individual labour relations as well as legal relations regulated by labour law, legal opinions and theories related to labour law, history of the labour law branch etc. Labour jurisprudence originated in Lithuania rather recently. When Lithuania restored the independence in 1918, the first works of scientists (Vytautas the Great University Department of Law Prof. S. Beliackinas, economists J. Bučas, J. Grabauskas etc.) appeared where the attention was paid to study of labour law issues beside the science of civil law and economics. The development of the legal thought for regulation of labour relations was suspended in Lithuania by occupation and the world war levied by the Hitlerian Germany. In the post-war period regulation of labour relations lost its independence in Lithuania- they were regulated by Moscow, so we may state that the Lithuanian labour jurisprudence was identical to the full soviet system that time as there were not much possibilities to rise some new ideas. The top legal scientists of that time are I. Nekrošius, V. Nekrašas, J. Moreinas, A. Dambrauskas, A. Sarpalius, G. Dambrauskienė, K. Keina, S. Černiauskas, V. Tiažkijus and J. Maculevičius. The result of the legal scientists’ activities is the Labour Code of... [to full text]

Iki XIX amžiaus vidurio darbo laikas nebuvo ribojamas, tačiau 1935 m. TDO priėmė konvenciją Nr. 47 „Dėl darbo laiko sutrumpinimo iki 40 valandų per savaitę“ ir valstybės įsipareigojo trumpinti darbo laiką, kartu žiūrėdamos, kad nenukentėtų darbuotojų ir jų šeimų gyvenimo lygis. Lietuvos Respublikos DK 144 straipsnyje yra nustatoma 40 val. normali darbo savaitė, kuri gali būti viršijama iki 48 val. per savaitę tik viršvalandinių darbų atveju. Lietuvos Respublikos DK 151 str. numatyti atvejai, kada viršvalandiniai darbai yra leidžiami. Iš to matyti, kad viršvalandžiai Lietuvoje yra faktiškai uždrausti. Lietuvos Respublikos DK 152 str. numatytos nuostatos, nustatančios viršvalandinių darbų apribojimų atvejus, kai jie leidžiami ir viršvalandinių darbų trukmę. Lietuvos Respublikos DK 144 str. 4 d. numato kategorijas tam tikrų darbuotojų, kuriems darbo laikas gali būti iki 24 val. per parą. Šios kategorijos yra detalizuotos LR Vyriausybės nutarimu. Lietuvos Respublikos DK 145–146 straipsniuose yra nustatytos darbo laiko rūšys, kurios išskirtos pagal darbuotojų amžių, darbo režimą, darbo sąlygas ir kitus kriterijus, kuriuos detalizuoja LR Vyriausybės nutarimai. Lietuvos Respublikos DK 149 str. yra nuostatos, susijusios su suminės darbo laiko apskaitos taikymu, kurios taikymas Lietuvoje yra labai ribotas. Nakties darbą reglamentuojančios normos yra Lietuvos Respublikos DK 154 straipsnyje. Lietuvos Respublikos DK 155 straipsnyje išdėstytos normos yra susijusios su budėjimo rūšimis... [toliau žr. visą tekstą] / Till the middle of the XIXth century hours of work was unlimited. However in 22nd of June 1935 International Labour Organisation adopted ‚Forty-Hours Week‘ convenion No 47, where member states undertake to provide the working week to be progressively ruduced to the extend that guarantee decent standart of living for themselves and their families. In the article 144 of Labour Code of Lithuania is setted 40 hours working week, which may be exceed to 48 hours working week including overtime. In the article 151 of Labour Code of Lithuania is provided exceptional cases, when overtime could be done. As a metter of fact generaly overtime work is prohibited. There are exceptional cases named in the articles 150–152, when overtime is permited, number hours to be worked. In the article 144,4 named the specific categories of employees as well as persons on duty in permises may be up to 24 hours per day, which are detailed by Government regulations. In articles the 145–146 there is provided types of working time excluded depends on employees age, work conditions and other matter, which are detailed by Government regulatios as well. There are detailed provisions in the article 149 related to reference period of working time, which is application limitted. The regulations of night work is seted in the article 154. Article 155 provides regulations for on-call work. As in recomendations anounced by European Commision to separate on-call time from inactive part of on-call time and use... [to full text]

The principle of equality is one of the common principles of law which serves as a foundation for the entire legal system. In order to protect every individual’s right to dignity and economic independence, it is important to apply this principle also when estimating the remuneration. For this study, the following questions were analysed: What are the premises of the equal pay principle in Lithuania? When do employees have the right to equal pay? What are the circumstances in which the pay disparity is justified? How and why should the issue of occupational segregation be resolved? And how can a more effective application and implementation of this principle be achieved. Though the equal pay principle is anchored in legal provisions, its substance can only be disclosed by studying case law. Since there are no such practices in Lithuania, the jurisprudence of the European Court of Justice must be taken into consideration. On the other hand, the Office of the Equal Opportunities Ombudsman, established in 1998, partially addresses the lack of such practices with regard to the equal pay principle in Lithuania. With reference to the case law of the European Court of Justice, it may be concluded that in order to enforce the right to equal pay, it is necessary to put a stop to both direct and indirect forms of discrimination. Particular attention needs to be paid to the remuneration of part-time female workers and employees working in female-dominated economic sectors. Various job... [to full text]

Nepaliaujantys ekonominiai ir socialiniai pokyčiai teisės mokslininkus verčia spręsti klausimą dėl darbo santykių, tame tarpe ir konkrečiai darbo ginčų teisinio reglamentavimo kokybės, kadangi nuo to priklauso darbo teisės sistemos funkcionavimo efektyvumas. Darbe siekiama nustatyti darbo ginčų instituto vietą darbo teisės sistemoje, darbo ginčų, kaip darbo teisės sistemos dalies teisinio reglamentavimo specifiką ir atsakyti į iškeltą problemą: „Ar darbo ginčus reglamentuojančios teisės normos sudaro darbo teisės institutą, ar teisės pošakį?“. Darbe nagrinėjama teisės sistemos sandara, aiškinamasi, kokiu būdu išskiriami atskiri teisės sistemos elementai, analizuojama darbo ginčų kaip socialinių konfliktų samprata, teisinio reglamentavimo kilmė ir raida, aptariamos esminės darbo ginčų instituto ypatybės, t. y. tarpšakinis pobūdis, kuris pasireiškia specifiniu darbo ginčų instituto reglamentavimu Darbo kodekso ir Civilinio proceso kodekso teisės normomis, taip pat darbo ginčų instituto padalijimas į dvi dalis: individualių ir kolektyvinių darbo ginčų, darbo ginčų instituto vaidmuo kitų darbo teisės institutų atžvilgiu, atsižvelgiama į užsienio valstybių teisinį reglamentavimą darbo ginčų srityje, trumpai paliečiant ir tarptautinį reglamentavimą. Tikslui pasiekti buvo atlikta darbo ginčus reguliuojančios pozityviosios teisės, taip pat ir teisės doktrinos analizė, didžiausią dėmesį skiriant atskirai individualiems darbo ginčams ir kolektyviniams darbo ginčams, susitelkiant ties... [toliau žr. visą tekstą] / The law academics are induced by endless changes in economical and social affairs to solve an issue concerning the employment relations, including in particular the issue on the quality of legal regulation on labour disputes, since the effectiveness of operation by labour law system depends on it. The objective of this work is to determine the position of an institute of labour disputes in the entire labour law system, the particularity of legal regulation in labour dispute as the part of labour law system, and to answer the raised issue: “Whether the labour law institute or the sub-branch in the law is composed by the legal norms regulating the labour dispute?”. This work research the structure of law system, by explaining how the individual elements of law system are distinguished, by analysing the conception of labour disputes as the social conflicts, the history and development of legal regulation, by discussing the main features of labour dispute institute, id est inter-branch nature, which is evidenced by specific legal regulation of labour dispute institute in the Labour Code and Civil Procedure Code, as well as the division of labour dispute institute in two parts: individual and collective labour disputes, the role of labour disputes institute towards the others labour law institutes, also by taking account of the legal regulation by foreign countries in the labour disputes area, by adverting the international legal regulation. For the objective to be accomplished... [to full text]

Lithuania as a marine state is strongly motivated to create a favourable employment relationship system satisfying the interests of seamen. All marine states are interested that their citizens would work in national fleets and would not be forced to look for work on the ships of other states or on the ships of “convenient flags”. Work analyses the peculiarities of work on ships on the basis of legal act differentiation, i.e. it analyses how employment relationships are regulated by general and specific legal acts. The analysis of employment relationships of different institutions is performed by comparing provisions applied to employees in general and to seamen exclusively in order to highlight the peculiarities of work on ships. The work is based on international: ILO and EU and Lithuanian legal acts. The peculiarities of work on ships is revealed examining main aspects of employment relationships. Employment requirements for seamen as well as employment contracts with seamen and the terms and conditions thereof: payment, work and rest time, vacations – are analysed. Work safety, implementing authorities and liability for injuries of the employees are also discussed. The analysis of the project of ILO consolidated maritime labour conventions is provided. This instrument is intended to facilitate the procedure of ILO standard ratification, i.e. to enable the member states to implement more ILO maritime labour conventions into national law by one ratification act and this way... [to full text]

Europos Bendrija buvo įsteigta grynai ekonominiais tikslais, siekiant sukurti bendrą rinką. Tad Europos Bendrijos įsteigimo metu bet kokios socialinės garantijos buvo teikiamos vien tik konkurencijos išsaugojimo tikslais, bet ne kaip socialinės Bendrijos politikos pasekmė. Todėl nenuostabu, kad net ir dabartiniu metu pačioje Europos Bendrijos steigimo sutartyje mes galime rasti nedaug nuostatų, įtvirtinančių darbo teises, kurias privalo gerbti Bendrijos institucijos ir valstybės narės, vykdydamos savo funkcijas. Būtent Europos Bendrijų teisingumo teismo aktyvios veiklos dėka Bendrija pamažu tapo organizacija, garantuojančia ir gerbiančia darbo teises. Jau 1969 m. Teismas savo jurisprudencijoje pareiškė, kad pagrindinės žmogaus teisės sudaro bendrąjį Bendrijos teisės principą, kurio apsaugą užtikrina Teismas. Ilgainiui Teismas pripažino ir kai kurias darbo teises pagrindinėmis žmogaus teisėmis. Tačiau Europos Bendrijų teisingumo teismas neapsiribojo vien atskirų darbo teisių pripažinimu. Teismas pradėjo aiškinti ir detalizuoti atskiras darbo teises. Tai ypač pasakytina apie vienodo darbo užmokesčio už vienodą darbą arba vienodos vertės darbą principą, migruojančių darbuotojų socialines ir darbo garantijas, asociacijų laisvę bei įsidarbinimo ir darbo vietos pasirinkimo laisvę. Tokiu būdu šio darbo tikslas yra pateikti gausią ir labai reikšmingą Europos Bendrijų teisingumo teismo praktiką atskirų darbo teisių pripažinimo ir įtvirtinimo Bendrijos mastu srityje. Teismas ne tik... [toliau žr. visą tekstą] / The European Communiy was, and still is, to a large extent, concerned with the economic aim of creating a common market. At the time of the establishment of the Community, any social benefit was merely an advantageous consequence of the desire to avoid distortions of competition. Therefore it is not surprising that the Treaty of the European Community itself hardly contains any genuine fundamental labour right which the Community institutions and Mamber States should respect when exercising their powers. The fact that the Community has gradually transformed itself into an organization that has labour rights high on its agenda is for a major part due to the proactive stance of the Court of Justice. Ever since 1969 it has been clear from the Courts’ case-law that fundamental human rights in general are part of the general principles of Community law and protected by the Court. The Court has also recognized certain labour rights as fundamental human rights. In certain cases the Court of Justice went further than merely recognizing fundmental labour rights as a “touchstone”. Sometimes the Court engages in the creation of detailed actively enforceable labour rights. The Court has often provided detailed guidelines for a genuine enforcement of certain labour rights. I recall, for instance, the principle of equal pay for equal work and work of equal value, the rights to a wide range of social benefits for migrant workers, the freedom of associations and the freedom to choose an... [to full text]