Magistro baigiamajame darbe yra pateikiama užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo pagrindų ir tvarkos, taip pat užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo problematikos analizė teoriniu ir praktiniu aspektu remiantis tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais bei teismų praktika. Atliktos analizės pagrindu magistro baigiamojo darbo autorius atskleidžia užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo teisinio reglamentavimo bei teismų praktikos panašumus bei skirtumus. Visa tai leidžia daryti išvadą, jog atskirų valstybių nacionalinių įstatymų įvairovė, skirtinga užsienio teismų praktika lemia tai, kad dažnai praktikoje kyla problemų, susijusių su ne visada vienodu ir nuosekliu užsienio arbitražo sprendimų pripažinimą reguliuojančių teisės normų taikymu. Lietuvoje Niujorko konvencija buvo ratifikuota tik 1995 m. sausio 17 d. Nacionalinės teisės užsienio arbitražo sprendimų pripažinimas sureguliuotas tik 1996 m. balandžio 2 d. LR Komercinio arbitražo įstatyme. Vėliau buvo atlikti 1964 m. LR CPK pakeitimai, įtvirtinant detalesnę užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo tvarką bei nutarčių apskundimą, o naujasis LR CPK - 2003 m. sausio 1 d. Priešingai, užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo teisinis reglamentavimas tarptautiniu mastu buvo pradėtas 1927 m. priėmus Ženevos konvenciją. Šių teisės šaltinių naujumas atskleidžia, jog užsienio arbitražo sprendimų pripažinimas Lietuvoje yra naujas teisinis institutas, kurio analizė teisinėje literatūroje nėra gausi. Visa tai lemia... [toliau žr. visą tekstą] / The article compares and analyses the positions of foreign and Lithuanian legal acts on the recognition of foreign arbitration awards, the practice of Lithuanian and foreign courts in this area and the topic of recognition of foreign arbitral awards in theoretical and practical aspects. Guided by such investigation the author of the article raise the similarities and differences in the regulation of foreign arbitration awards throughout different countries. That leads to the conclusion that some positions or terms are interpreted in the courts or regulated in the legal acts of different countries not unilaterally or even differently in the area. Lithuania, being a very dynamic region, develops intensively its laws on arbitration. Nevertheless, in Lithuania the recognition of international arbitral awards has been started to develop only on 17th of January in 1995 by the ratification of the New York convention, which has been recognized and enforced according to the provisions of the Law on Commercial Arbitration adopted on the 2nd of April in 1996. Afterwards, there was made some changes of Civil Procedure code, and finally the new Civil Procedure code was adopted on the 1st of January in 2003. On the contrary, the process of legitimation of recognition of foreign arbitral awards internationally has been started in 1927 by adoption of Geneva protocol on arbitration. That is the main motive why the author of the article decided to investigate the practice and national laws of... [to full text]

Darbe yra apžvelgiama teismingumo harmonizavimo Europos Sąjungos mastu, kurio teisinį pagrindą sudarė 1957 m. kovo 25 d. Romos sutarties dėl EEB įkūrimo 220 straipsnis, pagal kurį pirmosios šešios EEB narės įsipareigojo derėtis viena su kita, siekdamos supaprastinti formalumus, taikomus jų teismų sprendimų savitarpio pripažinimui ir vykdymui, genezė, teisės aktai bei susijusi ETT ir valstybių narių teismų praktika. Ypatingas dėmesys yra skirtas bylų, kylančių iš draudimo, individualių darbo ir vartojimo sutartinių santykių (dėl tikslo apsaugoti silpnesnės šalies interesus dar vadinamam apsauginiu) teismingumui. Taip pat yra pateiktas trumpas ETT suformuoto autonominio konvencijų bei Reglamento aiškinimo apibūdinimas. Magistro darbas yra baigiamas trumpu šiuolaikinių teismingumo harmonizavimo pasauliniu mastu tendencijų pristatymu, iš kurių paminėtinos universalaus teismingumo principo specifinių tarptautinės baudžiamosios teisės draudžiamų nusikaltimų civilinėms pasekmėms taikymas bei apsauginių nuostatų atsisakymas reglamentuojant bylų, susijusių su draudimo sutartiniais santykiai, teismingumą. / Common issues of jurisdiction in civil procedure of European Union The legal ground for the states to institute the cooperation on jurisdiction and the recognition and enforcement of judgments in civil and commercial matters was Article 220 of the Treaty establishing European Economic Community (EEC) by virtue of which they undertook to secure the simplification of formalities governing the reciprocal recognition and enforcement of judgments of courts. The Regulation 44/2001, which has changed The Brussels Convention, covered many of legal gaps in the regulation of jurisdiction, which were effectively filled by the autonomous Brussels Convention interpretation by the European Court of Justice (ECJ) before. The Regulation 44/2001 provides detailed conceptions of place, in which contract has to be performed and of domicile of the legal persons, renews regulation of jurisdiction over individual contracts of employment and determines the moment of when a court shall be deemed to be seised.

SANTRAUKA Tiek teisė kreiptis į teismą, tiek ir nuosavybės teisė yra vienos pagrindinių žmogaus teisių, kurias gina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Ir Lietuvos Respublikos CK, ir CPK įtvirtina tarptautinės teisės prioriteto prieš vidaus teisę principą. Lietuvos Respublikai ratifikavus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, ji tapo sudėtine Lietuvos teisės sistemos dalimi, todėl teismai Lietuvos vidaus teisę turi aiškinti ir taikyti šios Konvencijos kontekste ir, esant vidaus teisės ir Konvencijos nuostatų kolizijai, suteikti prioritetą Konvencijos nuostatoms. Tokia išvada neabejotinai inspiruota Konstitucijos 135 straipsnio. Jame sakoma, kad Lietuva pripažįsta visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus. O vienas iš tokių yra tarptautinės teisės viršenybės prieš nacionalinę teisę principas. Todėl sprendžiant klausimus, susijusius su asmens teise kreiptis į teismą, pirmiausia reikia remtis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis ir Europos žmogaus teisių teismo praktika, kuri yra labai svarbi, nes plečiamai aiškina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas. Būtent Europos žmogaus teisių teismo ir Lietuvos nacionalinių teismų praktika, sprendžiant klausimus, susijusius su asmens teisės kreiptis į teismą nagrinėjama šiame darbe. Darbą sudaro įvadas, keturi skyriai, kurie... [toliau žr. visą tekstą] / SUMMARY The right to apply to court and private ownership are the main human rights that are defended by Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. The civil code and civil procedure code of the Republic of Lithuania consolidates the principle of priority of international law over national law. When Lithuania ratified the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms, it became the part of national law system that is why Lithuanian courts should interpret and apply national law in the context of this Convention, and in the case of collision between national law and the provisions of Constitutions give priority to the attitudes of Convention. This conclusion is undoubtedly inspired by the 135 article of the Constitution, which firms that the Republic of Lithuania shall follow the universally recognised principles and norms of international law. And one of them is the supremacy of international law over national law. Therefore solving questions related with the persons right to apply to court foremost must quote the 1 part of the 30 article of the Constitution of the Republic of Lithuania, the attitudes of the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms and practice of the European Court of Human Rights which is very important because expansively interprets the attitudes of the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. Exactly the European Court of Human Rights and... [to full text]

Magistro baigiamojo darbo tikslas yra įvertinti ar teisingai formuojama klimato kaitos politika po Kioto įsipareigojimų laikotarpio. Tikslui pasiekti iškelti keturi uždaviniai. Darbą sudaro įvadas, trys skyriai ( du iš jų dar turi ir poskyrius), išvados bei rekomendacijos, taip pat naudotos literatūros sąrašas ir priedas– anketa. Pirmame skyriuje kalbama apie tarptautinę klimato kaitos politiką. Pradžioje dėmesys skiriamas dabartinei situacijai ištirti, vėliau pereinama prie politikos formuojamos po 2012 m. Skyriuje analizuojami tarptautiniai nutarimai, turintys įtakos ir Lietuvos klimato kaitos sričiai. Antrame skyriuje analizuojama Lietuvos klimato kaitos politikos situacija. Kaip ir pirmame skyriuje, šio pradžioje taip pat nagrinėjama dabartinė situacija. Apžvelgiamos institucijos, jų veikla, įtaka. Nagrinėjami teisės aktai, susiję su klimato kaita. Skyriaus antrame poskyryje dėmesys skiriamas toms strategijoms bei programoms, kurios turės įtakos politikos formavimui po Kioto protokolo įgyvendinimo laikotarpio. Trečias skyrius skiriamas ekspertų požiūrio analizavimui. Anketos klausimai sudaryti, remiantis tikslais klimato kaitos srityje po 2012 m. Darbo pabaigoje pateikiamos išvados ir rekomendacijos bei nurodoma, kokiais šaltiniais remiantis darbas buvo parašytas. / The aim of this MA paper is to evaluate whether the climate change policy after the period of Kyoto liabilities is being shaped correctly. Four goals are raised to achieve the aim. The paper includes introduction, three sections (two of them have divisions), conclusions as well as recommendations, list of used literature and supplement – questionnaire. In the first section the international climate change policy is discussed. In the beginning of the section the study of current situation is presented following with the discussion on policy being shaped after 2012. International resolutions with the effect on Lithuanian climate change sphere are analysed in the section. The situation in Lithuanian climate change policy is analysed in the second section. Following the structure of the first section, the beginning of this one also deals with the current situation. Certain institutions, their activities and influence are overviewed. Climate change related legal acts are looked into. The second division of this section is dedicated to those strategies and programs that will have an impact on shaping the policy after the period of Kyoto protocol implementation. The third section is dedicated to the analysis of expert approaches. The questionnaire is based on climate change goals after 2012. At the end of the paper conclusions and recommendations are provided, the sources used for this paper are also included.

The purpose of this writing is to analyses the doctrine of informed consent. Person exercises his autonomy by making informed and reasonable decisions. The writing attempts to disclose a theoretical and practical role of the informed consent institute and its influence on physician’s civil liability. This work consists of five parts. First of all is given ethical importance of informed consent doctrine. In the following parts of the work it is analyzed national and international regulations on informed consent. There is short Lithuanian case law on informed consent overview. At the end it is concluded that there are some gaps in Lithuanian law concerned with informed consent.

The subject of this Paper is „The right to life regulation under the European Convention on Human Rights“. The right to life is the most basic human right. It is guaranteed under many international conventions and it is protected by constitutions of all states of the world. The right to life is the first right guaranteed in the European Convention of Human Rights. Scope of this right has changed during the years. It was strongly influenced by the decisions of the European Court of Human Rights.

Persekiojimas dėl lyties pastaruoju metu yra vienas iš problematiškiausių pabėgėlių teisės aspektų, kadangi persekiojimo dėl lyties pagrindas 1951 m. Ženevos konvencijoje tiesiogiai nėra įtvirtintas, o pastaruoju metu ypač pagausėjo prieglobsčio prašymų pagrįstų persekiojimu dėl lyties, tačiau vieningos nuomonės šiuo klausimu vis dar nėra, o gausėjanti persekiojimo dėl lyties teisminė praktika reikalauja tam tikrų standartų suformulavimo. Atkreiptinas dėmesys, kad nors teoriškai persekiojimas dėl lyties apima tiek vyrų, tiek moterų persekiojimą, tačiau šiuolaikinėje visuomenėje susiklostė praktika, kad didžioji dauguma persekiojimo dėl lyties aukų yra moterys ir mergaitės, kurios susiduria su persekiojimu dėl jų lyties ir su specifiniais persekiojimo būdais, todėl šiame darbe persekiojimas dėl lyties iš esmės aptariamas kaip moterų persekiojimas pabėgėlių teisėje. Pažymėtina, jog šiame darbe analizuojami tarptautiniai teisės aktai ir dokumentai, įtvirtinantys persekiojimą dėl lyties, teisinė doktrina bei nacionalinių teisminių institucijų sprendimai persekiojimo dėl lyties klausimais, kadangi šiuose šaltiniuose geriausiai atskleidžiama persekiojimo dėl lyties samprata bei atsispindi realus tarptautinės apsaugos suteikimas persekiojimo dėl lyties atvejais. Taigi šio darbo atitinkamose dalys aptariami daugiausiai diskusijų tarptautinėje bendruomenėje keliantiems klausimai, tai yra: persekiojimas dėl lyties kaip persekiojimas dėl 1951 m. Ženevos konvencijoje įtvirtintų pagrindų... [toliau žr. visą tekstą] / GENDER-BASED PERSECUTION IN REFUGEE LAW Gender-based persecution is one of the most problematic aspects in Refugee Law, because gender-based persecution was not included as a separate ground of persecution in the 1951 m. Geneva Convention. Recently the number of application based on the gender-based persecution has greatly increased. However, unanimous opinion on gender-based persecution is still not found, thought particular standards are highly required. Furthermore, despite gender–based persecution could be related to persecution either suffered by women or men, almost in all the cases gender-based persecution is related to persecution suffered by women or girls, who most often face gender-specific forms of persecution. That is why gender-based persecution is analysed as persecution suffered by women in this paper. It should be noted that basically international acts and documents, legal doctrine and national jurisprudence are analysed in this paper, because in these sources the conception of gender-based persecution are best revealed. Therefore, this paper is divided in the parts, where the most problematic questions of gender-based persecution are discussed: gender-based persecution as persecution based on conventional grounds, that is, gender-based persecution as persecution because of membership of a particular social group, political opinion or religion; well-founded fear of gender-based persecution; acts considered as gender-based persecution; discrimination against... [to full text]

1982 m. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija nustato sudėtingą ginčų, susijusių su jūrų teisės klausimais, sprendimo mechanizmą, derindama įvairius ginčų sprendimo būdus bei plačią šalių pasirinkimo laisvę: nuo tradicinių diplomatinių ginčo sprendimo metodų iki privalomojo ginčų sprendimo. Be to, Konvencija įkuria naują nuolatinę teisminę instituciją Tarptautinį jūrų teisės tribunolą. Šio darbo pirmuosiuose skyriuose bendrai aptariami ginčų sprendimo mechanizmo ypatumai, privalomosios jurisdikcijos susiformavimo prielaidos bei naujo Tribunolo atsiradimą lėmusios priežastys. Toliau nagrinėjamos su šio Tribunolo jurisdikcija susijusios problemos. Pirmiausiai analizuojant Konvencijos 287 straipsnyje numatytų privalomųjų procedūrų pasirinkimo laisvę bei pagal šį straipsnį pateiktus valstybių pareiškimus, prieinama išvada, kad Tribunolo privalomoji jurisdikcija spręsti ginčus, susijusius su Konvencijos aiškinimu ar taikymu, apskritai yra ribota. Šioje vietoje atkreipiamas dėmesys į valstybių pasyvumą ir valios trūkumą. Toliau nagrinėjamas Konvencijos XV dalies 1 skyriaus nuostatų, konkrečiai 281 ir 282 straipsnių, interpretavimas aktualiuose Southern Bluefin Tuna ir Mox Plant arbitražų sprendimuose, šių sprendimų skirtingas vertinimas, taip pat Europos Teisingumo Teismo Mox Plant byloje sprendimas. Be to, darbe vertinama pareiškimų pateiktų pagal Tarptautinio Teisingumo Teismo Statuto 36 straipsnio 2 dalį įtaka. Galiausiai atkreipiamas dėmesys į Konvencijoje numatytus... [toliau žr. visą tekstą] / The 1982 United Nations Convention on the Law of the Sea lays out a complex system for settlement of disputes relating to the law of the sea matters and coordinates various methods of dispute settlement: from measures traditionally known under public international law to compulsory dispute settlement. Moreover, in its dispute settlement system it establishes a new judicial institution the International Tribunal for the Law of the Sea. The foremost chapters of this paper discuss general features of this dispute settlement system, objectives which led to the adoption of compulsory jurisdiction and main reasons for establishing the new Tribunal. Further it examines problems concerning the jurisdiction of this Tribunal. Primarily analyzed the choice of procedure under Article 287 and States’ declarations made thereunder it appears that the Tribunal has very limited compulsory jurisdiction for the disputes concerning the interpretation or application of this Convention. This results from the policy of drift. Further this paper comments on the relevant cases concerning the interpretation of Articles 281 and 282, namely Southern Bluefin Tuna and Mox Plant arbitrations, also the judgement of European Court of Justice in Mox Plant. Moreover, it deals with the impact of the acceptance by all parties to a dispute of the International Court of Justice compulsory jurisdiction under Article 36, paragraph 2 of Court’s Statute. The second part of the paper discusses the Tribunal’s compulsory... [to full text]

Pirmoji tarptautinė sutartis, be kitų nuostatų įtvirtinanti ir minimalius geografinių ir kilmės vietos nuorodų teisinės apsaugos standartus – Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės apsaugos - buvo priimta dar 1883 metais, tačiau šis netradicinis intelektinės nuosavybės objektas ilgą laiką nesulaukė didesnio pasaulinio susidomėjimo, o geografinių nuorodų apsaugos teikiama nauda buvo nepelnytai nuvertinama. Geografinių nuorodų teisinės apsaugos atgimimas yra siejamas su 1994 m. Pasaulio prekybos organizacijos Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS) įsigaliojimu. Pagaliau buvo suvoktos didelės geografinių nuorodų panaudojimo komercinėje veikloje galimybės. Europos Sąjunga bei ją palaikančios besivystančios valstybės ėmėsi iniciatyvos kiek įmanoma stiprinti tradicinių vietovardžių teisinę apsaugą. Vis dėlto Lietuvai šis teisės institutas yra gana naujas, todėl kol kas nėra daug praktikos šiuo klausimu, o ir esanti negausi praktika yra nevienareikšmiška. Būdingas geografinių nuorodų teisinės apsaugos bruožas yra itin didelė šio intelektinės nuosavybės objekto apsaugos koncepcijų įvairovė. Geografinių nuorodų apsaugai nacionaliniu ir regioniniu lygmeniu gali būti taikomos labai skirtingos teisinės apsaugos sistemos: pradedant sui generis registruotų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsauga, apsauga pagal kovą su nesąžininga konkurencija reglamentuojančius teisės aktus, baigiant geografinių nuorodų apsauga pagal prekių... [toliau žr. visą tekstą] / The first international agreement inter alia establishing minimum standards for protections of geographical indications and designations of origin – the Paris Convention for Protection of Industrial Property - was adopted in 1883. However, for quite a long time geographical indications were considered to be the kind of intellectual property that nobody really understood and the advantage of their protection was wantonly depreciated. The resurgence of legal protection of geographical indications is considered to be a result of coming into force of the Agreement on Trade-Related Aspects of Intellectual Property Law (TRIPS) of 1994. Since then the possibilities of using the protection of geographical indications in commercial activity were finally realized. Therefore, European Union as well as developing countries took the initiative to strengthen the protection of traditional geographical names. Nonetheless, this institute is rather new for Lithuania. That is why there is almost no case law on this issue. The distinctive feature of protection of geographical indication is that there is a big variety of concepts for their protection. Various forms of protection of geographical indications might be used on international and national level: starting with sui generis protection of registered geographical indications and designations of origin as well as protections under laws on fair competition and ending with protection based on existing trademark registration systems. Taking... [to full text]

Tarptautinio arbitražo atveju susiduriama su arbitražo sprendimo pripažinimo procedūra ne jo priėmimo valstybėje. Svarbiausias tarptautinis instrumentas, reglamentuojantis užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo tvarką, yra 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo. Pagal 1958 m. Niujorko konvenciją funkcija pripažinti užsienio arbitražų sprendimus valstybėse paprastai priskiriama konkrečiam nacionaliniam teismui arba teismams. Pripažinimo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintais atsisakymo pripažinti užsienio arbitražo sprendimą pagrindais. Siekiant efektyvaus ir vieningo pripažinimo mechanizmo veikimo, stengiamasi vienodinti nacionalines teisės normas Susitariančiose šalyse. Prie šio siekio svarbia dalimi prisidėjo 1985 metais Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) priimtas Tarptautinio komercinio arbitražo pavyzdinis įstatymas, kurio paskirtis – būti orientyru valstybėms priimant nacionalinius aktus šiuo klausimu. Jame, be kita ko, integruotos ir nuostatos dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo, parengtos vadovaujantis Niujorko konvencija. Ne mažiau svarbus ir vieningos teismų praktikos pripažįstant užsienio arbitražų sprendimus veiksnys. Tai kaip teismai taiko ir aiškina Niujorko konvenciją padeda įvertinti jos nuostatų efektyvumą, nustatyti ar tinkamai parengta nacionalinė teisinė bazė, reglamentuojanti užsienio arbitražų sprendimų pripažinimą. Šiuo... [toliau žr. visą tekstą] / In a case of foreign arbitration it is inevitable to face the procedure of recognition of foreign arbitral award in a country where it was not enacted. 1958 New York Convention on the Recognition and Enforcement of Foreign Arbitral Awards is the fundamental international instrument, which establishes the order of recognition of foreign arbitral awards. Pursuant to the 1958 New York Convention, the function to recognise foreign arbitral awards is attached to certain national court or courts. The question of recognition is solved following grounds on refusal to recognise foreign arbitral awards, which are set in the Article V of New York Convention. Due to the effective and united function of the recognition mechanism, it is endeavoured to uniform national law rules in the Contracting States. Contribution to this objective was added by 1985 UNCITRAL Model Law on Commercial Arbitration, adopted by United Nations Commission on International Trade Law. The mission of this Law is to be a guide for the states in establishing their national laws on the subject. The Model law, among other regulations, integrates the provisions on recognition of foreign arbitral awards, which are laid in accordance with New York Convention. Unanimous practice of courts also is a factor of significant importance. The way national courts apply and interpret New York Convention helps to evaluate the efficiency of its provisions, identify whether the national legal base regulating recognition of foreign... [to full text]